Lietuvõs–Vokietjos senos sutarts, dvišalė 1928 sutartis, kuria įteisinti Lietuvos–Vokietijos sienos pakitimai po Klaipėdos krašto sukilimo. Vokietija dėl politinių priežasčių pritarė Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos, bet traktavo jį kaip laikiną, stengėsi, kad priverstinis krašto perdavimas Lietuvai būtų ekonomiškai ir politiškai kuo mažiau nuostolingas.
1924–26 derybose aptarti sienos nustatymo principai, 1928 galutinai suderinta daugelio su Klaipėdos kraštu susijusių sutarčių ir konvencijų projektai. 1928 01 29 sutartis pasirašyta, 1929 05 04 įsigaliojo.
Sienos ruožas, skiriantis Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, nustatytas remiantis 1919 Versalio taikos sutartimi ir 1924 Klaipėdos krašto konvencija. Nuo Smalininkų iki Rusnės ėjo Nemunu, toliau jo žiočių pietine atšaka – Skirvyte (šiaurinis upės krantas priklausė Lietuvai, pietinis – Vokietijai), nuo šios žiočių tiesia linija per Kuršių marias 4 km į pietvakarius nuo Nidos esančios atžymos link ir per Kuršių neriją tiesia linija iki Baltijos jūros. Sienos pietinis ruožas nustatytas remiantis 1914 Sankt Peterburge pasirašyta Vokietijos–Rusijos konvencija, kuri iš esmės atitiko dar 1422 Melno taika nustatytą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės–Vokiečių ordino sieną.
Sutartis konstatavo abiejų šalių piliečių teisę laisvai laivuoti ir plukdyti sielius Nemunu, abiem jo žiočių atšakomis (Skirvyte bei Atmata) ir Kuršių mariomis, jų nuosavybės teises sienos kitoje pusėje, buvo susitarta dėl bendros sienos priežiūros. Dauguma sutarties straipsnių užfiksavo maždaug lygias abiejų šalių teises (tik Vištyčio ežere Vokietijos piliečiams sudarytos palankesnės sąlygos žūklauti). Vokietija oficialiai nepareiškė, kad Klaipėdos kraštą pripažįsta Lietuvai, bet faktiškai tai padarė, de jure siena pripažindama Nemuno žemupį.
Lietuvai nepavyko užfiksuoti sutarties galiojimo visam laikui. Po Lietuvos–Vokietijos sienos sutarties iki nacių įsigalėjimo Vokietijoje (1933) šalių santykiai tapo saugesni.