linijnė tãktika, 17 a. pirmos pusės–19 a. pradžios kariuomenės rikiavimo būdas ir kovos taktika. Linijinė taktika sukurta tobulėjant ugniniam šaunamajam ginklui ir masiškai jį įdiegiant kariuomenėje. Rikiuotė buvo negili, bet plačiai išsiskleidusi linija (dėl to sukurtas linijinės taktikos terminas). Linijos gylis buvo 3–4 eilės (eilė) karių, plotis siekė iki kelių kilometrų – tiek, kiek buvo karių. Dažniausiai kariuomenė buvo rikiuojama dviem, kartais trimis linijomis, iš jų pirmoji buvo pagrindinė, antroji – pagalbinė, jos kariai užpildydavo pirmojoje linijoje atsiradusius tarpus, paremdavo ją, saugojo nuo priešo apėjimo iš užnugario. Tokia rikiuotė leido maksimaliai panaudoti šaunamojo ginklo galią, bet buvo sunku manevruoti, sutelkti karius smūgiui, paremti puolimą iš gilumos.
17 a. pirmoje pusėje linijinę taktiką įdiegė Švedijos karalius Gustavas II Adolfas, ji paplito 17 a. pabaigoje sukūrus durtuvus ir titnagines šautuvų spynas. Geriausiai linijinę taktiką pritaikė Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis per Silezijos karus (1740–42, 1744–45) ir Septynerių metų karą (1757–63). Kovai buvo rengiami linijiniai pėstininkų ir kavalerijos daliniai, sudarantys kariuomenės pagrindą. Naudojantis linijine taktika reikėjo greitai ir pagal nustatytą tvarką šaudyti (taiklumas buvo mažiau svarbus), todėl kariai buvo labai muštruojami, dažniausiai jie buvo profesionalai. Juos rėmė rinktiniai pėstininkai – grenadieriai (dengė sparnus) ir sunkioji bei lengvoji kavalerija (manevravo). Nuo 18 a. antros pusės prieš linijinius dalinius, naudodamiesi linijinės taktikos trūkumais, kovojo lengvųjų pėstininkų – jėgerių – padaliniai ir daliniai. Per Prancūzijos revoliucijos (1789–94) ir Napoleono karus linijinę taktiką pakeitė vorų ir išskleistosios kovos rikiuotės taktika.
2156