literatūrà, grõžinė literatūrà, žodžio menas, teikiantis estetinį išgyvenimą; viena meno šakų. Terminas literatūra šia reikšme įsigalėjo 18 a. antroje pusėje plintant spausdintoms knygoms. Iki tol grožinė literatūra vadinta poezija, poetiniais kūriniais (nuo 18 a. poezija vadinami tik eiliuoti tekstai). 18 a. pasaulietinė literatūra pradėta labiau atskirti nuo religinės raštijos. I. Kantas ir romantikai suformulavo naują literatūros sampratą, pagrįstą kūrybinės vaizduotės, estetinės vertės ir nenaudingumo kriterijais. Literatūros terminas, anksčiau taikytas visiems raštams (istoriniams, filosofiniams, teologiniams ir kitokiems), susiaurintas iki grožinės, arba vaizdingosios (beletristikos), literatūros, kurios objektais nurodoma poema, pasaka, drama, eilėraštis, romanas ir kiti žanrai. Nuo 19 a. literatūra tapo mokslo objektu.
Pagal ritmines intonacines kalbos savybes grožinė literatūra skirstoma į poeziją ir prozą. Pagal vaizdavimo būdą, objekto ir subjekto santykį skiriamos 3 pagrindinės rūšys – epika (epas), lyrika, drama. Seniausios literatūros rūšys – mitai ir tautosaka. Literatūra t. p. skirstoma pagal laikotarpį (pvz., antikinė, senoji, naujoji, šiuolaikinė literatūra), sroves (klasicizmas, romantizmas, realizmas, modernizmas, postmodernizmas), kryptis. Nuo kitų meno šakų (dailės, muzikos, šokio) skiriasi specifine žodine raiška. Grožinės literatūros kalba nuo kitos (pvz., mokslinės) skiriasi daugiareikšmiškumu ir metaforine raiška. Grožinė literatūra vaizduoja žmogų, jo dvasinį pasaulį ir santykį su išoriniu pasauliu. Vaizdavimo forma gali būti realistinė, fantastinė (siurrealistinė), groteskinė, alegorinė, parabolinė. Grožinės literatūros funkcijos – estetinė (poetinė), pažinimo, ugdymo (didaktinė literatūra), pramoginė (pramoginė literatūra), ideologinė (pvz., sovietiniu laikotarpiu).
Literatūros kūrinio (nuo konkrečiausio iki abstrakčiausio) struktūrą sudaro trys tarpusavyje susiję sluoksniai: meniškai organizuota kalba, vaizduojamasis pasaulis (pasakotojas, literatūrinis subjektas, literatūrinis adresatas, kiti veikėjai, siužetas, fabula, erdvė, laikas) ir bendroji prasmė (pagrindinė mintis, idėjos, problemos, temos, motyvai, nuotaikos). Kalbinės meninės raiškos sluoksnyje ar kūrinio stiliuje (siaurąja prasme) skiriami dar trys jo lygmenys – fonetinis (instrumentacija – kalbos garsų grupavimas, ritmas, rimas, metras, aliteracija, asonansas, eufonija, onomatopėja ir kita), sintaksinis intonacinis (žodžių išsidėstymas, frazių konstrukcija, sintaksinės figūros, intonacija, pauzės, minties perteikimo intensyvumas, pasakymo ekspresija ir impresija) ir leksinis semantinis (tropas, palyginimas, epitetas, neologizmas, poetizmas, prozaizmas ir kita). Tradiciškai literatūros kūrinys suvokiamas kaip uždaros struktūros estetinis objektas (meniškai motyvuota ir vientisa turinio ir formos elementų sistema), kurio prasmės šaltiniu laikoma jo kalbos imanencija, autoriaus intencijos arba istorinio laiko idėjos. 20 a. postmodernūs teoretikai (R. Barthes’as, U. Eco, W. Iseris, S. Fishas ir kiti) iškėlė atviros struktūros kūrinio, kurį užbaigia skaitymas (recepcija), sampratą ir pasiūlė jam naują teksto, arba interteksto (intertekstualumas), pavadinimą.
Grožinės literatūros samprata istoriškai kinta, apibrėžtis tebėra literatūros teoretikų diskusijos objektas. Literatūra aiškinama kaip opozicija visai negrožinei raštijai.
Romantikai, aktualizavę literatūros estetinę problemą, kuri anksčiau rašytojams neturėjo tokios didelės reikšmės, ir susiaurinę poezijos sąvokos ribas, įvedė grožinės literatūros terminą, kuris funkcionavo du pastaruosius šimtmečius. Romantinė grožinės literatūros samprata formavosi su kultūros raidos pažangos idėja, kuri įpratino skaitytojus ankstesnę literatūrą ir jos aiškinimus suprasti kaip barbariškus ir nepakankamus. Tokia literatūros apibrėžtis, susiformavusi suklestėjus industrinei visuomenei, ugdė literato ne tik pažangias nuotaikas, bet ir kritiškumą naujausiems laikams, ir nostalgiją praeičiai. Modernistinėje literatūroje buvo suabsoliutinta estetinė literatūros funkcija ir visiškai atsisakyta visuomeninės, komunikavimo funkcijos, nors literatūra ir aiškinta kaip visuomeninis reiškinys. Modernizme labiausiai išryškėjo preromantinės ir poromantinės literatūros koncepcijų konfliktas. Poromantinė literatūra iškėlė vadinamosios grynosios literatūros idealą, kuris reiškė literatūros estetinės funkcijos suabsoliutinimą – kūrinys turi veikti skaitytoją magišku ir nesuprantamu žodžių skambėjimu. Toks idealas buvo radikaliai priešpriešintas dar ir kitokių tikslų turinčiai literatūrai.
Rusų formalistai (formalioji mokykla) siekė grožinę literatūrą apibūdinti literatūriškumo sąvoka, kuri buvo pagrįsta savaip ypatingos ir akcentuotos kalbos vartojimu. Problemą jie bandė išspręsti sukurdami nepraktinio ir praktinio kalbos vartojimo opoziciją, bet visoje literatūrinėje kūryboje, ypač preromantinėje, nepraktinė kalbos funkcija sunkiai atribojama nuo praktinės. Kiti teoretikai (H.-G. Gadameris) siekė įtvirtinti literatūros kūrinių kanoną tikėdamiesi, kad įteisintas vertingiausių kūrinių sąrašas galėtų išsaugoti literatūros tapatumo pagrindą.
20 a. antroje pusėje romantinis ir modernistinis literatūros, kaip kūrybinės vaizduotės ir autonomiško estetinio fenomeno, suvokimas susilpnėjo. Vėl tapo aktualus literatūros komunikavimo su visuomene klausimas ir jos ideologinė funkcija, nurodanti, kad per literatūrą vyksta aktyvus paslėptų vertybinių struktūrų (valdžios diskursų) įtvirtinimas. Literatūra gali reikštis ne tik kaip politinės visuomeninės oponentė (kaip tikėta 18–19 a.), bet ir kaip politikos galių įtvirtintoja. Iš naujo jos samprata formuluojama M. Foucault, S. Fisho, P. Ricœuro knygose. Dažnai nevengiant ironijos literatūra apibrėžiama kaip sutartinis terminas, nes ja gali būti pavadinta visa, ką kiekvienas skaitytojas ar konkreti visuomenė tam tikru istoriniu momentu vertina kaip literatūrą. Postmodernistai dekonstravo grožinės literatūros sampratą iškeldami jos apibrėžimo problemiškumą – anksčiau negrožiniais vadinti kūriniai papildė grožinės literatūros paradigmą (pvz., M. de Montaigne’io Esė arba S. Daukanto istorijos knygos). 20 a. pabaigos – 21 a. pradžios literatūros mokslas linkęs ieškoti preromantinės (ideologinės) ir poromantinės (estetinės) literatūrų sampratų kompromisinio varianto, įtvirtinti pavyzdinių literatūros kūrinių kanoną remiantis prielaida, kad jis yra būtinas visuomenės švietimui ir kultūriniam ugdymui, bet turi būti nuolat kritiškai patikrinamas kaip istoriškai paslankus ir institucijų galios primetamas reiškinys. Literatūrologams jau neatrodo būtina ginti literatūros vadinamąjį estetinį grynumą ir saugoti nuo mažiau vertingų sričių, tokių kaip retorika, socialinė komunikacija (komunikacija), kultūros istorija ir kitos. Literatūros samprata vis dažniau išstumiama naujai suvokiamų teksto ir rašymo prasmių.
Lietuvių literatūrologijai t. p. būdingas dviejų literatūros sampratų konfliktas. Švietėjai, pozityvistai, marksistai daug reikšmės teikė jos ideologinei funkcijai, o neoromantikai, modernistai pabrėžė estetiškumo kūryboje svarbą.
L: Aristotelis Poetika Vilnius 1959; Poetika ir literatūros estetika 2 d. Vilnius 1978–89; Literatūros teorijos apybraiža Vilnius 1982; V. Zaborskaitė Literatūros mokslo įvadas Vilnius 1982; R. Bartas Teksto malonumas Vilnius 1991; K. Nastopka Literatūros samprata XX a. lietuvių kritikoje / XX a. lietuvių literatūra Vilnius 1994; N. Lūžienė Graikų mito virsmas literatūra Kaunas 1998; T. Eagleton Įvadas į literatūros teoriją Vilnius 2000; G. Dessons Poetikos įvadas Vilnius 2005; N. Lucy Postmodern Literary Theory: An Introduction Oxford 1998.
Beletristika
1245