literatūrològija, literatros mókslas, mokslas, tiriantis grožinės literatūros kūrinius, rašytojų kūrybą, literatūros istorijos procesą, jo sąlygas ir dėsningumus, literatūrinio gyvenimo reiškinius, literatūros funkcionavimą visuomenėje. Pagal tradiciją skiriamos trys šakos: literatūros istorija, literatūros teorija ir literatūros kritika. Šiuolaikiniame literatūros moksle sąvokos teorija ir kritika dažniausiai nėra ryškiau atskirtos, nes tampa viena kitos motyvavimo pagrindu. Literatūrologijos tikslas – sistemiškai ir metodologiškai atlikti grožinės literatūros (nacionalinės ir kitų tautų) tyrimus, revizuoti ir aktualizuoti tautos kultūrinę atmintį, atspindėti bendros kultūros situacijos naujausius pokyčius ir literatūrų komunikacijos procesus, inicijuoti taikomojo pobūdžio humanitarinį visuomenės švietimą. Vykstant grožinės ir negrožinės literatūros tekstų postmoderniai niveliacijai ir bendrajai humanitarinių tyrimų tekstualizacijai (viską pavadinant kultūros tekstais), literatūrologija, kaip ir jos objektas, praranda ankstesnį savo apibrėžtumą, todėl gali būti išplėsta ir į kitas giminingų mokslų (filosofija, kalbotyra ir kiti) sritis. Su tuo susijęs įvairių kultūros studijų Europos universitetuose plitimas.
Jau antikos poetikoje ir filosofinėje estetikoje buvo aptariami svarbiausi meninio kūrinio turinio ir formos sandaros ypatumai, žanrų ir stiliaus sistemos. Naujųjų amžių pozityvizmo, kriticizmo ir bendrojo istorinio mokslo metodologijos veikiama 18–19 a. susiformavo savarankiška literatūros mokslo sritis. Jos tikslas buvo atmesti ankstesnės normatyvinės estetikos dogmatizmą, humanizuoti literatūrą, susieti ją su istorine žmogaus gyvenimo konkretybe ir raida, jos pažangos dėsningumais. Monumentalios literatūros istorijos buvo skirtos pasakojimams apie tautos ir visos žmonijos genijus, o didžiausia reikšmė teikta kūrinio turiniui, autorinei prasmei, pasaulėvaizdžiui. Įsitvirtino kultūrinis istorinis literatūros tyrimo ir aprašymo modelis: pradedama nuo bendros laikotarpio socialinės ir kultūrinės apžvalgos, jos kontekste atskleidžiama rašytojo asmenybė ir biografija, o šios kontekste pateikiama jo kūrinių apžvalga. Pirmiausia literatūros istorijos ėmė funkcionuoti kaip nacionalinių ir lyginamųjų literatūros istorijų tyrimas ir rašymas. 19 a. pabaigoje literatūros istorijos tyrimai įvairėjo, atsirado aspektinės idėjų, srovių, žanrų ir stilių istorijos studijos, pagausėjo atskirų autorių gyvenimui ir kūrybai skirtų veikalų. Nacionalinės literatūros istorijos iš monumentalių darėsi antikvarinėmis, enciklopediškai registruojančiomis kiekvieną kūrybinį faktą ir įgavo didelę apimtį. Pozityvistinę metodologiją pakeitė hermeneutika, iškelianti suvokimo, įsijautimo svarbą ir sukurta kaip opozicija gamtamokslio dėsningumus ir nenuginčijamas tiesas aiškinančiai metodologijai. Jos paveiktose literatūros istorijose daugiau reikšmės teikiama kūrybos psichologiniams ir meniniams stilistiniams aspektams. 19 a. ir 20 a. pradžioje literatūros istoriografija derino ir ištobulino iš esmės keturis metodologinius literatūros tyrimo aspektus: istorinį, psichologinį (biografinį), estetinį ir stilistinį.
Vis labiau ryškėjantys literatūros istorijos mokslinių tyrimų trūkumai, pozityvizmo išsisėmimas (genijaus ir pažangos sąvokų devalvacija, fenomenologinis perskyros objektyvu–subjektyvu įveikimas) ir kūrinių savitumą pernelyg niveliuojančios kultūrinių epochų charakteristikos 20 a. sukėlė bendrąją kultūrinę istorinę krizę ir literatūrologijos posūkį nuo istorinių tyrimų prie literatūros teorijų, skirtų konkrečių kūrinių analizei. Prie šio posūkio t. p. prisidėjo estetikos, kaip abstraktaus filosofavimo apie grožį mene, išsisėmimas. Vakarų literatūros teorijos, perimdamos iš giminingų humanitarinių mokslų perspektyviausias idėjas, gerokai atnaujino literatūros tyrimų metodologinius pagrindus. Didžiausią impulsą tam suteikė kalbos filosofija, fenomenologija ir struktūrinė kalbotyra. Susiformavo vadinamoji tekstualistinė literatūrologija, kurią sudarė naujosios kritikos, formalizmo, struktūralizmo, semiotikos, naratologijos, neoretorikos, intertekstualumo ir kitos literatūrinės mokyklos. Naują požiūrį į kūrybą suformavo teorijos, teigiančios vadinamąją kūrybos dehumanizaciją (J. Ortega y Gassetas), autoriaus mirtį (R. Barthes’as), fenomenologinio Aš decentravimą (J. Derrida), pabudimą iš vadinamojo antropologinio miego (M. Foucault). Didžiausią poveikį naujam literatūros supratimui padarė F. de Saussure’o struktūralistinė kalbotyra, kuri reikšmės šaltinį iš žmogaus sąmonės perkėlė į kalbos ženklo struktūrą – ne prigimtis (dvasia, sąmonė, turinys), o kalba (išraiška, forma, tekstas, diskursas) tapo pagrindiniu literatūrinių interpretavimų objektu. Struktūralizmas, psichoanalizė, marksizmas neigia subjektyvios sąmonės galios mitą sąmonę traktuodami tik kaip pasąmonės, kalbos, mitų ar ideologijos struktūrų funkciją. Šalia jų kūrėsi ir 20 a. antroje pusėje itin sustiprėjo psichoanalitinės kritikos, sociologinės, neomarksistinės, naujojo istorizmo, feministinės, postkolonijinės, dekonstrukcijos teorijos ir literatūros mokyklos. Jos kritikavo metafizinę literatūros, kaip įvairovės vienovės, dialektinę sampratą (ir vadinamąjį hermeneutinio rato principą), sumažindamos kūrinių prasmės reikšmingumą, įteisindamos rašto formaliosios regimybės, tapsmo, kitoniškumo reikšmes (ir vadinamojo labirinto adaptacinį interpretacinį principą). Iš literatūrologijos ėmė trauktis didysis pasakojimas (metanaratyvas), užleisdamas vietą profesionaliam mažajam pasakojimui. Naujasis istorizmas susiliejo su tekstualizmu vengdamas miglotų abstrakčių tiesų (metafizikos) ir ugdantis visuomenėje laisvos, bet konkrečios ir santūrios mąstysenos įpročius. Labiau imta domėtis literatūros teksto priklausomybe nuo valdžios ideologinės galios ir politikos diktato, vėl grįžta prie kultūros antropologijos. Šiuolaikinė literatūros interpretacija pagal skaitytojo pasirinktas teorijų prielaidas ir kryptis savaip modeliuoja teksto prasmę, todėl padidėjo teksto suvokimo reliatyvizmas ir receptyvumas, iškeliantis skaitymo ir skaitytojo reikšmę. Kritiko kvalifikacija imta vertinti pagal tai, kaip jis geba pasirinktą tekstą moksliškai parafrazuoti ir pritaikyti prie teorinio modelio. Teorinės kritikos rezultatai – gerai žinomų kūrinių naujas interpretavimas (pvz., S. Freudo ar C. Lévi-Strausse’o Edipo mito interpretacijos).
1245