lituanstika (lot. lituanus – lietuvis, lietuviškas), lietuvių kalbą, literatūrą, tautosaką tiriančių mokslų visuma; plačiąja reikšme – mokslo žinių apie Lietuvą ir lietuvių tautą visuma. Baltistikos dalis.
Lituanistikos užuomazgos ir raida iki 19 amžiaus
Lituanistikos užuomazgų yra Mažojoje Lietuvoje išleistuose pirmuosiuose lietuviškuose raštuose. M. Mažvydas pirmojoje lietuviškoje knygoje (1547) pateikė lietuvišką elementorių. J. Bretkūnas Biblijos vertimu (1579–90, nebuvo išleista) į lietuvių kalbą ir pamokslų rinkiniu Postilė (2 dalys 1591) prisidėjo prie lietuvių kalbos norminimo. Lietuvių kalbos raidai didelę reikšmę turėjo D. Kleino Karaliaučiuje lotynų kalba išleista pirmoji lietuvių kalbos gramatika (Grammatica Litvanica 1653; santrauka vokiečių kalba 1654). Pilypas Ruigys veikale Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas (Betrachtung der littauischen Sprache, in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften 1745) bandė aiškinti lietuvių kalbos kilmę, jos giminystę su kitomis kalbomis, paskelbė 3 lietuvių liaudies dainas (viena jų savo kūryboje pasinaudojo J. W. Goethe, jomis domėjosi J. G. Herderis, G. E. Lessingas). G. Ostermejeris Naujojoje lietuvių kalbos gramatikoje (Neue littauische Grammatik 1791) pirmasis nagrinėjo lietuvių eilėdarą, Pirmojoje lietuviškų giesmynų istorijoje (Erste littauische Liedergeschichte 1793) – lietuvių raštijos istoriją. M. L. G. Rėza išleido pirmąjį lietuvių liaudies dainų rinkinį (Dainos, oder Litthauische Volkslieder 1825), paskelbė su vertimu į vokiečių kalbą K. Donelaičio poemą Metai (1818). 19 a. antroje pusėje pasirodė svarbūs F. Kuršaičio kalbotyros veikalai: Lietuvių kalbos gramatika (Grammatik der littauischen Sprache 1876) ir Lietuvių kalbos žodynas (Wörterbuch der littauischen Sprache 2 dalys 1870–83). Lituanistikos tyrinėjimus skatino 1879 Tilžėje įkurta Lietuvių literatūros draugija, jos leidinyje Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft (1880–1912) paskelbta nemaža lituanistikos studijų.
16 a. pabaigoje pasirodė pirmosios spausdintos lietuviškos knygos ir Didžiojoje Lietuvoje – Vilniuje išleistas M. Daukšos verstas katekizmas (1595) ir postilė (1599). Lenkų kalba parašytoje postilės prakalboje M. Daukša išaukštino gimtąją kalbą, pabrėžė jos svarbą tautos vienybei ir išlikimui, valstybės savarankiškumui. Apie 1620 buvo išleistas pirmasis lietuvių kalbos žodynas (lenkų–lotynų–lietuvių), parengtas K. Sirvydo. 1737 pasirodė anoniminė lietuvių kalbos gramatika Lietuvos kalbų visuma (Universitas lingvarum Litvaniae), kurioje gana nuosekliai žymimos lietuvių kalbos priegaidės.
Lituanistika 19 amžiuje
19 a. pradžioje K. P. Bogušas išleido studiją Apie lietuvių tautos ir kalbos kilmę (O początkach narodu i języka litewskiego rozprawa 1808), kuri buvo verčiama į rusų, prancūzų, vokiečių kalbas. 1822 buvo siūloma Vilniaus universitete įkurti Lietuvių kalbos katedrą, bet universiteto vadovybė šiai idėjai nepritarė. Lietuvių kalbą aukštino ir gynė 19 a. lietuvių rašytojai, kultūros veikėjai. Ypač svarbi buvo S. Daukanto veikla. Jis rinko ir skelbė lietuvių tautosaką, sudarė lenkų–lietuvių kalbų žodyną (1850–56; išleistas pavadinimu Didysis lenkų–lietuvių kalbų žodynas 3 dalys 1993–96), pirmasis lietuvių kalba pradėjo rašyti istorijos veikalus, lietuvių kalba parašė gramatiką. A. Juška sudarė lietuvių liaudies dainų rinkinius, šnekamosios kalbos faktais pagrįstą žodyną. Jo rinkinius padėjo išleisti brolis J. Juška, pats mėginęs klasifikuoti lietuvių kalbos tarmes, rengęs gramatiką, žodyną. J. Šliūpas parašė pirmąją lietuvių literatūros istoriją (Lietuviškieji raštai ir raštininkai 1890).
Lituanistika 20 a. pirmoje pusėje
20 a. pradžioje lituanistikai palankesnės sąlygos susidarė ir Lietuvoje. Svarbių lietuvių kalbotyros, daugiausia dialektologijos, veikalų paskelbė A. Baranauskas, K. Jaunius. 1904 panaikintas lietuvių spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis. 1907 Vilniuje įkurta Lietuvių mokslo draugija (daugiausia J. Basanavičiaus iniciatyva) sutelkė Lietuvos istorija, lietuvių kalba besidominčius žmones, ėmėsi koordinuoti jų darbą, organizuoti tautosakos rinkimą.
Nepriklausomoje Lietuvoje 1922 Kaune įkūrus Lietuvos universitetą (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas), Kaunas tapo svarbiausiu lituanistikos centru. Lituanistikos problemomis rūpinosi universiteto katedros, įvairios komisijos, pradėti leisti tęstiniai leidiniai: Tauta ir žodis (7 tomai 1923–31), Archivum Philologicum (8 tomai 1930–39), Darbai ir dienos (9 knygos 1930–40), Mūsų tautosaka (10 tomų 1930–35). Be žymiųjų kalbininkų K. Būgos ir J. Jablonskio, lietuvių kalbotyrai daug nusipelnė J. Balčikonis, P. Jonikas, A. Salys, P. Skardžius, literatūrą ir tautosaką tyrinėjo J. Balys, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, V. Krėvė, V. Maciūnas, V. Mykolaitis‑Putinas, B. Sruoga, J. Tumas‑Vaižgantas. Lituanistikos tyrinėjimams plėtoti 1939 Kaune įkurtas Antano Smetonos lituanistikos institutas (Lituanistikos institutas), 1940 pabaigoje perkeltas į Vilnių.
Baigiantis II pasauliniam karui dauguma lituanistų dėl SSRS okupacijos pasitraukė iš Lietuvos. Savo veiklą jie tęsė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Italijoje ir kitose šalyse. Prie jų prisijungė nauja tyrinėtojų karta: kalbininkai A. Klimas, J. Rėklaitienė, A. J. Greimas, literatūrologai B. Ciplijauskaitė, V. Kavolis, V. Kelertienė, I. Maziliauskienė, K. Ostrauskas, R. Šilbajoris, B. Vaškelis ir kiti. Lituanistikos tyrinėtojus telkė 1951 Čikagoje įkurtas Lituanistikos institutas ir 1956 Romoje atkurta Lietuvių katalikų mokslo akademija. Išleista lituanistikai reikšmingų veikalų: Lietuvių enciklopedija (37 tomai 1953–85), Encyclopedia Lituanica (6 tomai 1970–78), V. Biržiškos Aleksandrynas (3 tomai 1960–65), P. Joniko Lietuvių kalba ir tauta amžių būvyje (1987), B. Kviklio Mūsų Lietuva (4 tomai 1964–68), P. Naujokaičio Lietuvių literatūros istorija (4 tomai 1973–76) ir kiti.
Lituanistika sovietų okupacijos metais
SSRS okupacijos laikotarpiu Lietuvoje svarbiausi lituanistikos tyrinėjimai buvo atliekami Lietuvių kalbos ir literatūros institute, aukštosiose mokyklose, daugiausia Vilniaus universitete. Išleista reikšmingų kalbotyros, literatūros, tautosakos veikalų. Kai kuriems jų (daugiausia literatūros) žalos padarė marksistinė ideologija, sąsajų su rusų literatūra ir vadinamosios klasių kovos apraiškų dirbtinės paieškos. Šiuo laikotarpiu toliau leistas Lietuvių kalbos žodynas, išleista Lietuvių kalbos gramatika (3 tomai 1965–76), Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1954 21972), Lietuvių pavardžių žodynas (2 tomai 1985–89), Lietuvių kalbos atlasas (2 tomai 1977–82), Lietuvių literatūros istorija (4 tomai 1957–68 ir 2 tomai 1979–82), tautosakos rinktinė Lietuvių tautosaka (5 tomai 1962–68), pradėtas leisti Lietuvių liaudies dainynas (5 tomai 1980–89).
Svarbesnių lituanistikos veikalų paskelbė kalbininkai V. Ambrazas, V. Drotvinas, A. Girdenis, V. Grinaveckis, E. Jakaitienė, J. Kabelka, S. Karaliūnas, J. Kazlauskas, J. Kruopas, V. Mažiulis, K. Morkūnas, A. Pakerys, J. Palionis, A. Paulauskienė, J. Pikčilingis, A. Rosinas, A. Sabaliauskas, J. Senkus, K. Ulvydas, V. Urbutis, A. Valeckienė, A. Vanagas, A. Vidugiris, V. Vitkauskas, Z. Zinkevičius, literatūrologai V. Daujotytė‑Pakerienė, V. Galinis, L. Gineitis, J. Girdzijauskas, K. Korsakas, V. Kubilius, J. Lankutis, J. Lebedys, V. Mykolaitis-Putinas, R. Mikšytė, M. Lukšienė, K. Nastopka, R. Pakalniškis, D. Sauka, J. Stonys, K. Umbrasas, A. Vaitiekūnienė, V. Vanagas, V. Zaborskaitė, J. Žėkaitė, tautosakininkai J. Čiurlionytė, K. Grigas, P. Jokimaitienė, A. Jonynas, B. Kerbelytė, L. Sauka, Z. Slaviūnas, N. Vėlius.
Lituanistika po nepriklausomybės atkūrimo
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, 1990 Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išskirtas į du atskirus Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutus. Šiuose institutuose ir aukštosiose mokyklose (Vilniaus universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Šiaulių universitete, Vytauto Didžiojo universitete, Klaipėdos universitete ir kituose) padaugėjo lituanistikos tyrinėjimų, išsiplėtė tematika, imta taikyti naujesnes technologijas. Baigtas leisti Lietuvių kalbos žodynas (tomai 15–20 1992–2002, elektroninis variantas 2005), Lietuvių kalbos atlasas (tomas 3 1991), Z. Zinkevičiaus veikalas Lietuvių kalbos istorija (6 tomai 1984–94). Leidžiami tarmių žodynai ir tekstai, Lietuvių liaudies dainynas (tomai 6–19 1990–2005), lietuvių rašytojų raštai, lietuvių literatūros istorijos ir kiti leidiniai. Išleista Lietuvių kalbos enciklopedija (1999 22008), Lietuvių literatūros enciklopedija (2001), Lietuvių literatūros istorija: XIX amžius (2001), Lietuvių literatūros istorija: XIII–XVIII amžius (2003), Naujausioji lietuvių literatūra: 1988–2002 (2003), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai (4 tomai 1996–2005), Lietuvių mitologija (2 tomai 1995–97) ir kiti.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje, be minėtų kalbininkų, svarbių lietuvių kalbotyros veikalų paskelbė S. Ambrazas, K. Garšva, A. Gudavičius, A. Kaukienė, P. Kniūkšta, R. Koženiauskienė, V. Maciejauskienė, R. Marcinkevičienė, D. Mikulėnienė, A. Pupkis, B. Stundžia, G. Subačius, J. Šukys, Ž. Urbanavičiūtė‑Markevičienė, literatūrologijos – S. Gaižiūnas, L. Gudaitis, A. Jovaišas, A. Kalėda, S. Narbutas, J. Sprindytė, E. Ulčinaitė, tautosakos – G. Beresnevičius, N. Laurinkienė, B. Stundžienė.
Lituanistikos leidiniai
Svarbiausi leidiniai: Acta linguistica Lithuanica (nuo 1957; iki tomo 43 Lietuvių kalbotyros klausimai), Archivum Lithuanicum (nuo 1999), Baltistica (nuo 1965), Darbai ir dienos (nuo 1995), Gimtoji kalba (nuo 1933), Kalbos kultūra (nuo 1961, nuo 2014 Bendrinė kalba), Kalbotyra (nuo 1958), Literatūra ir kalba (1956–95), Lituanistica (nuo 1990), Tautosakos darbai (nuo 1935), Terminologija (nuo 1994) ir kiti. Dar kalbotyra, lietuvių tautosakos mokslas.
Lituanistikos tyrimai užsienyje
19 a. lituanistikai nusipelnė ir kitų tautų mokslininkai: A. Aleksandrovas, J. Baudouinas de Courtenay, F. Fortunatovas, W. Porzezińskis, G. Uljanovas, E. Volteris (Rusija), G. H. F. Nesselmannas (Vokietija) ir kiti. Lituanistikai buvo svarbus lyginamosios kalbotyros atsiradimas. Lietuvių kalbos duomenimis naudojosi jos pradininkai F. Boppas, J. Grimmas, A. F. Pottas (Vokietija), R. K. Raskas (Danija). A. Schleicheris (Vokietija) parašė pirmąją mokslinę Lietuvių kalbos gramatiką (Litauische Grammatik 1856), parengė pirmąjį mokslinį K. Donelaičio raštų leidimą (Christian Donaleitis. Litauische Dichtungen 1865); gramatika turėjo nemažos reikšmės vakarų aukštaičių patarmės pasirinkimui bendrinės kalbos pagrindu, lietuvių kalbos rašybai formuotis. 19 a.–20 a. pradžioje lietuvių kalbą t. p. tyrinėjo A. Bezzenbergeris, K. F. Ch. Brugmannas, A. Leskienas (Vokietija), A. Brückneris (lenkų filologas, dirbęs Vokietijoje), J. Karłowiczius, J. Rozwadowskis (Lenkija), A. Meillet, R. Gauthiot (Prancūzija), J. Zubatý, L. Geitleris (Čekija), J. Mikkola (Suomija), F. de Saussure’as (Šveicarija), A. Doričius (Bulgarija). Daugelis jų lankėsi Lietuvoje, mokėsi lietuvių kalbos, užrašė ir paskelbė lietuvių tautosakos. Lietuvių kalba buvo pradėta dėstyti Berlyno, Jenos, Leipcigo, Maskvos, Sankt Peterburgo, Prahos ir kituose universitetuose.
20 a. pirmoje pusėje lietuvių kalbą toliau tyrinėjo: J. Endzelīnas, J. Plāķis (Latvija), P. Arumaa (Estija), J. Otrębskis (Lenkija), E. Fraenkelis, F. Spechtas, R. Trautmannas, E. Hermannas (Vokietija), R. Ekblomas (Švedija), L. T. Hjelmslevas, H. Pedersenas (Danija), Chr. S. Stangas (Norvegija), N. van Wijkas (Olandija), M. Niedermannas (Šveicarija), E. Nieminenas (Suomija). Lituanistikai daug nusipelnė Vokietijos universitetų profesorius lietuvis J. Gerulis.
20 a. viduryje ir antroje pusėje vertingų lituanistikos tyrinėjimų paskelbė: J. Kuryłowiczius, J. Safarewiczius, Cz. Kudzinowskis, W. Smoczyńskis (Lenkija), A. Erhartas, V. Machekas, P. Trostas (Čekija), R. Eckertas, F. Hinze, J. D. Range, W. P. Schmidas, F. Scholzas (Vokietija), J. P. Locheris (Šveicarija), T. Mathiassenas (Norvegija), P. U. Dini, G. Michelini, V. Pisani (Italija), T. Bulygina, V. Ivanovas, B. Larinas, J. Otkupščikovas, J. Stepanovas, V. Toporovas, O. Trubačiovas (Rusija), A. Nepokupnas (Ukraina), G. B. Fordas, J. F. Levinas, A. Sennas, W. R. Schmalstiegas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kiti.
2069