Liùcija apie 283? apie 303Sirakūzai, šventoji mergelė, kankinė. Šventė – gruodžio 13. Gerbiama nuo 4 amžiaus. Liucija buvo istorinis asmuo, bet žinių apie ją išlikę mažai. Anot legendos, Liucija turėjusi labai gražias akis, todėl daugelis norėjo ją vesti, bet motina Eutichija parinko jai į vyrus jauną pagonį. Pagal šv. Aldhelmą (639–709), ji davė skaistybės įžadus ir nesutiko tekėti už motinos peršamo jaunikio. Motinai stebuklingai išgijus prie šv. Agotos kapo, Liucija jai pasakė apie savo įžadus ir gavo motinos sutikimą jų laikytis. Atstumtas jaunikis krikščionių persekiotojams įskundė Liuciją esant krikščionę. Ji buvo pririšta prie jaučių traukiamo vežimo, kad būtų nutempta į viešnamį, bet jaučiams nepavykę jo pajudinti. Patyrusi tokių pat kankinimų kaip ir dauguma pirmųjų krikščionių kankinių (deginta gyva, į ausis piltas lydytas švinas, rauti dantys, nupjautos krūtys), ji buvo nužudyta durklu į kaklą.
Liucija (raižinys, 1853)
Atributai – žvakė, degantis aliejinis žibintas ir akys, gulinčios ant lėkštės, arba augančios kaip žiedai ant šakelės, kurią Liucija laiko rankoje (anot legendos, Liucija jas pati išsipjovusi ir ištiesusi įkyriam jos garbintojui). Viduriniais amžiais Liucijos kultas itin išplito Sicilijoje. Siužetiniuose paveiksluose vaizduojama besimeldžianti prie šv. Agotos kapo, dalijanti savo turtus vargšams, kartu su ją kaltinančiu sužadėtiniu, kankinama ir žudoma. Neregių, akių gydytojų ir elektrikų globėja.