liuksemburgiẽčių kalbà priklauso indoeuropiečių šeimos germanų kalbų vakarų pogrupiui.
Paplitimas
Nuo 1984 viena Liuksemburgo valstybinių kalbų (kartu su prancūzų ir vokiečių kalbomis). Vokiečių kalbos dialektologijoje tebelaikoma viena tarmių. Dar vartojama Belgijoje, Prancūzijos ir Vokietijos pasienio rajonuose. Iš viso kalbančiųjų apie 382 000 (2016). Daugiausia kasdienio bendravimo kalba.
Istorija
Kilusi iš vokiečių kalbos Moselio frankų tarmės. Skiriami keli raidos tarpsniai: vokiečių k. Moselio frankų tarmė (10 a.–1828), turinti raštą vokiečių k. tarmė (1829–1911; liuksemburgiečių tarme pirmoji knyga išleista 1829), liuksemburgiečių tarmės atsiskyrimas nuo vokiečių k. (1912–44; 1912 pradėta dėstyti pradinėje mokykloje), savarankiškos kalbos susidarymas (1945–84).
Gramatikos ypatybės
Skiriamos 2 arba 4 pagrindinės tarmės ir 22 patarmės. Liuksemburgiečių kalba yra analitinė, turinti fleksinėms kalboms būdingų bruožų. Gramatinė sistema artima vokiečių kalbai, bet yra ir skirtumų: liuksemburgiečių kalba turi 3 linksnius, vokiečių kalba – 4, būdvardžių aukštesnysis laipsnis dažniausiai sudaromas analitiškai, skirtingai negu vokiečių kalbos. Leksikos pagrindas t. p. vokiškas, bet yra daug skolinių iš prancūzų kalbos. Būdinga sakinio struktūra – veiksnys–tarinys–papildinys (SVO).
Raštas
Raštas lotyniškaisiais rašmenimis, turintis vokiečių ir prancūzų kalboms būdingų panašumų (yra 26 raidės); rašybos sistema galutinai įteisinta 1976. Liuksemburgiečių kalbos mokomasi mokykloje, studijuojama universitete, ja kuriama grožinė literatūra, leidžiama spauda, knygos, transliuojamos radijo ir televizijos laidos.
85