Liutprandas

Liùtprandas (it. Liutprando) ? 744, langobardų karalius (712–744). Pasinaudojęs Italiją valdančios Bizantijos vidaus nesutarimais dėl ikonoklastų judėjimo 727 Liutprandas nuo Alpių pusės perėjo Po upę ir nukariavo Emiliją, Pentapolį (kunigaikštystė į rytus nuo Toskanos). Sudarė sąjungą su Bizantijai priklausančios Ravennos egzarchu ir pajungė langobardiškas Spoleto ir Benevento kunigaikštystes. 728 Sutri susitarimu su popiežiumi Grigaliumi II pripažino Romą ir keletą Lacijaus miestų popiežiaus valda (vadinamoji Sutri dovana, laikoma Popiežiaus srities įkūrimu). 736–737 padėjo frankų majordomui Karoliui Marteliui išvyti maurus iš Provanso. 743 pertvarkė vadinamąjį karaliaus Rotario ediktą – langobardų teisyną. Liutprando valdymo laikais langobardų valstybė labai sustiprėjo.