Ljèžas (pranc. Liège, flamand. Luik, vok. Lüttich), miestas Belgijos rytuose, Valonijoje, į pietryčius nuo Briuselio; provincijos centras.
Lježas
197 300 gyventojų (2019); su gretimais miestais (Herstaliu, Ougrée, Seraingu, Grivegnée ir kitais) sudaro aglomeraciją (500 900 gyventojų, 2019).
Lježas įsikūręs Ardėnų prieškalnėse, prie Maso ir Ourthe’o santakos. Upių uostas (Alberto kanalas jungia jį su Antverpenu). Lježe susikerta kelios geležinkelio linijos, 6 automobilių magistralės, einančios iš Belgijos į Vokietiją, Olandiją, Liuksemburgą, Prancūziją. Oro uostas.
Lježas – svarbiausias Valonijos pramonės centras. Juodoji ir spalvotoji (cinko, vario lydymas) metalurgija (pirmoji aukštakrosnė pastatyta 1805), ginklų (ir medžioklinių), lėktuvų variklių, žemės ūkio mašinų, sodos (nuo 1863; Solvay bendrovė), gumos (padangų; Uniroyal bendrovė), elektronikos ir tiksliųjų prietaisų, radiologinių įrenginių (koncerno General Electric įmonės) gamyba, stiklo, cemento, tekstilės, maisto (alaus), popieriaus, poligrafijos pramonė. Turizmas.
Universitetas (įkurtas 1817). Karališkoji muzikos konservatorija (įkurta 1826), aukštosios technikos, prekybos mokyklos, kunigų seminarija. Karališkoji mokslų draugija (įkurta 1835). Lježo konkursas (nuo 1951). Daug muziejų, tarp jų – valonų meno, valonų buities ir folkloro, priešistorės archeologijos, architektūros, mokslo, religinio meno, šiuolaikinio meno, transporto, metalurgijos, ginklų, stiklo, Tchantches (folklorinių lėlių), akvariumas ir zoologijos muziejus, Curtijaus namas. Operos, kiti teatrai.
Architektūra
Bažnyčios: Šv. Jono (980, 18 a. restauruota), Šv. Dionizo (987, 1987 atstatyta), Šv. Martyno (10 a., 16 a. atnaujinta pagal P. van Ryckelio projektą), Šv. Jokūbo (apie 1015, 1513–38 įgavo gotikos bruožų, 1560 – renesanso; su 16 a. lubų tapyba, vitražais), Saint Remacle’io (1071, 18 a. pradžioje perstatyta), Šv. Egidijaus (1124, 19 a. pabaigoje išplėsta), romaninė Šv. Baltramiejaus (11–12 a., 1876 perstatyti vakariniai bokštai, R. de Huy sukurta krikštykla, 1108), Saint Pholien (12 a., 1914 įgavo neogotikos bruožų, architektas E. Jamaras), Šv. Kristupo (1240, 1892 restauruota, architektas A. van Assche), Šv. Kryžiaus (13–14 a.), barokinė Šv. Kotrynos (perstatyta 1700), Šv. Mykolo (18 a. pradžia), Šv. Pauliaus katedra (13 a., 16 a. restauruota; renesansiniai vitražai). Šv. Servacijaus bažnyčios bokštas (10–11 a.), Kunigaikščio‑vyskupo rūmai (1508–40, 1737 atnaujintas eksterjeras, dabar Teismo rūmai), Lježo universitetas (1817, 20 a. 7 dešimtmetyje perstatytas), filharmonijos salė (1887, architektai L. Boonenas, L. Demany, 2000 restauruota), sinagoga (1899), senasis Didysis paštas (1901, architektas E. Jamaras), kongresų salė (1958), Liège-Guillemins geležinkelio stotis (2009, architektas S. Calatrava).
2271
Istorija
Žmonių gyventa ikiistoriniais laikais. Antikoje romėnų vadintas Leodiumu. Didesniu miestu tapo 741 šv. Hubertui čia įkūrus vyskupiją. 985–1794 Lježo vyskupija faktiškai buvo savarankiška kunigaikštystė, kurios nominalūs valdovai keitėsi, iš pradžių ji priklausė Šventosios Romos imperijai, 15 a. – Burgundijai, vėliau Habsburgams, Ispanijai.
12–14 a. Lježo miestiečiai išsikovojo savivaldos teises, miestas garsėjo kaip intelektinio, religinio ir kultūrinio gyvenimo centras.
Nuo 14 a. iki 20 a. 9 dešimtmečio prie Lježo buvo kasamos akmens anglys. 17 a. Lježą valdė bavariškos kilmės Wittelsbachų giminės vyskupai, praradę įtaką per Ispanijos įpėdinystės karą (1701–14).
1794 miestą užėmė Prancūzijos revoliucinė kariuomenė, įvestas griežtai antiklerikalinis režimas. Prancūzijai pralaimėjus Napoleono karus 1815 Vienos kongresas prijungė Lježą prie įkurtos Nyderlandų karalystės.
Po 1830 Belgijos revoliucijos liko Belgijos sudėtyje, tapo pramonės centru. 1891 pastatyti nauji miesto įtvirtinimai, bet tiek per I, tiek per II pasaulinius karus Vokietijos kariuomenės puolimo neatlaikė. Per II pasaulinį karą išvaduojant Lježas labai subombarduotas. Po karo atstatytas, su savo aukštosiomis mokyklomis, mokslinio tyrimo įstaigomis, teatrais, muziejais ilgainiui virto Valonijos (prancūziškai kalbanti Belgijos dalis) kultūriniu ir politiniu centru.
-Leodium
1412
283
Lietuviai
Lježo benediktinių vienuolyne 20 a. 6 dešimtmetyje gyveno apie 10 lietuvių, čia jos atvyko po I pasaulinio karo. Po II pasaulinio karo Lježo apylinkėse buvo apsigyvenę lietuvių; 5 dešimtmečio pabaigoje iš Belgijos išvyko į kitas šalis.