lòginė tiesà, teiginio loginis teisingumas, priklausantis nuo teiginio loginės struktūros ir sistemos, kurioje teiginys vartojamas, taisyklių. Loginė tiesa yra logikos pagrindinė sąvoka, išsprendžiamumas – loginės tiesos nustatymo metodo atradimas – kiekvienos loginės teorijos pagrindinė problema. Loginės tiesos yra visi logikos dėsniai. Sintaksiškai pilnuose loginiuose skaičiavimuose loginė tiesa apibrėžiama kaip išraiškos įrodomumas, loginėje semantikoje – remiantis įvykdymo sąvoka: išraiška teisinga tam tikroje srityje, kai ją įvykdo bet kuri tos srities objektų eilė. Pavyzdžiui, išraišką ∀x(x=x) (kiekvienam objektui x teisinga, kad x tapatus sau) įvykdo bet kuri tapatybės sričiai priklausanti objektų eilė. Loginėje semantikoje loginės tiesos yra teiginiai, kurie teisingi visose turimos sistemos interpretacijose. Aristotelis pirmasis apibrėžė loginę tiesą kaip mąstymo struktūrą, kuri teikia teisingumą neatsižvelgiant į mąstymo turinį. G. W. Leibnizas nustatė loginės tiesos ir empirinių (fakto) tiesų, atrandamų patyrimu tiriant teiginio turinį, skirtumą, bet jo neabsoliutino. A. Tarskio semantinė tiesos koncepcija yra tiesos sąvokos formalizacija metateorinėmis priemonėmis.
314