logocentrizmas

logocentrzmas (logas + gr. kentron – centras), tradicinio Vakarų metafizinio mąstymo esminė nuostata logą laikyti filosofinio diskurso centru. 20 a. pradžioje terminą vienas pirmųjų pavartojo L. Klagesas juo įvardydamas mokslinę, racionalią, objektyvuojančią ir gyvenimą skurdinančią dvasios laikyseną tikrovės atžvilgiu, logocentrizmą priešino biocentrizmui – gyvenimą teigiančiai nuostatai. Terminą plačiai vartoja postmodernizmo mąstytojai kritikuodami tradicinę filosofiją. Pasak jų, logocentrizmas yra hierarchinė prasmių sistema, valdoma tapatybės principo, kuris panaikina tikrovės skirtybes redukuodamas jas į viską apimantį tą patį (būtį, Dievą, gėrį, protą, dvasią, sąmonę ir pan.). Logocentrizmas žyminiui (angl. signified) teikia pirmenybę prieš žymiklį (angl. signifier) laikydamas pirmąjį pirmapradiškesniu, tikroviškesniu, abu juos laiko atskirtais vienas nuo kito. J. Derrida logocentrizmu (arba fonocentrizmu) laikė Vakarų filosofijoje vyraujantį pirmenybės teikimą gyvam žodžiui. Šia prasme logocentrizmas pasiduodąs iliuzijai, kad šnekos ženklai esą tiesiogiai artimi pačiam dalykui ir juose glūdi dalyką atitinkanti reikšmė, o rašytinėje kalboje ženklas tėra nuoroda į kitus ženklus. Postmodernizmo atstovai siekė dekonstruoti logocentrizmą panaikindami prasmių hierarchiją, tapatybės principą pakeisdami skirtybės, įvesdami binarines opozicijas ir kita.