logogrãfai (gr. logographoi < logos – žodis, kalba, pasakojimas + graphō – rašau), pirmųjų istorinių ir geografinių kūrinių autoriai (pasakojimų užrašytojai). Herodoto pirmtakai ir amžininkai (6–5 a. pr. Kr.). Logografais pirmuosius istorikus pavadino Tukididas. Jų kūrinių išliko tik fragmentai. Savo kūrybą logografai vadino intelektualia veikla, tyrimu (graikų k. historiē). Žodinę tradiciją logografai tikrindavo nukeliaudami į aprašomo įvykio vietą (graikiškai theoria) ir pamatydami (graikų kalba autopsia). Pirmieji logografai buvo jonėnai iš Mileto. Logografų kūrybai būdinga žanrinė įvairovė: jie rašė mitografinius (vadinamosios genealogijos), geografinius etnografinius (vadinamieji periodai, periegezės, periplai) veikalus, vietovių kronikas, svetimų kraštų istorijas ir kita. Logografų pradininkas – miletietis Kadmas (tikėtina, buvo legendinė asmenybė); žymiausi logografai: Hekatajas Miletietis (apie 560–apie 480 pr. Kr.), Akusilajas iš Argo (gyveno prieš graikų karus su persais), Helanikas (apie 480–apie 395 pr. Kr.), Ksantas iš Lidijos (5 a. pr. Kr.). Logografų, pirmiausia Hekatajo Miletiečio, kūriniai darė įtaką Herodotui.
879