logogrãfai (gr. logographoi < logos – žodis, kalba, pasakojimas + graphō – rašau), senovės Graikijoje – teismo kalbų rašytojai, už atlygį kūrę kalbas teismo proceso dalyviams.
Atėnų teisme advokato institucijos nebuvo, todėl ieškovas ir atsakovas savo interesus, stebint teisėjams, gindavo patys. Dažniausiai proceso baigtis priklausė nuo sugebėjimo įrodyti savo požiūrį (balsuojama būdavo iš karto po kaltintojo ir kaltinamojo kalbų), todėl retorinio išsilavinimo neturintys besibylinėjantys piliečiai ieškodavo logografo pagalbos. Ideali kalba turėjo būti ne tik aiški, įtaigi, bet ir atitikti ją užsakiusio asmens charakterį, mentalitetą, kalbėseną.
Žymiausi antikos oratoriai – Andokidas (apie 440–390 pr. Kr.), Demostenas (apie 384–322 pr. Kr.), Aischinas (apie 389–316 pr. Kr.) ir kiti – geriausias savo kalbas pasakė teisme. Žymiausi logografai buvo Lisijas (445–380 pr. Kr.), Isokratas (436–338 pr. Kr.), Isajas (apie 420–340 pr. Kr.), Hipereidas (389–322 pr. Kr.), Deinarchas (apie 360–po 292 pr. Kr.).