Lombárdija (Lombardia), sritis Italijos šiaurėje. Ribojasi su Šveicarija. Apima Milano metropolinį miestą ir 11 provincijų: Bergamo, Brescios, Como, Cremonos, Lecco, Lodi, Mantujos, Monzos ir Brianzos, Pavijos, Sondrio, Varesės.
Plotas 23 872 km2. 10,06 mln. gyventojų (2018). Centras – Milanas (1,38 mln. gyventojų, 2018; aglomeracijoje apie 5 mln. gyventojų). Kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2018): Brescia (198,5), Monza (123,4), Bergamo (121,6), Busto Arsizio (83,6), Como (82,5), Sesto San Giovanni (81,4), Varese (80,6), Cinisello Balsamo (75,6), Pavija (73,1), Cremona (72,7).
Milano panorama
Lombardijos šiaurinę dalį užima Retijos Alpių (didžiausias aukštis 4049 m, Berninos kalnas), Bergamo Alpių kalnagūbriai, Ortleso masyvas. Piečiau jie pereina į žemesnes Lombardijos Alpes ir prieškalnes. Lombardijos pietinė dalis – aliuvinė Po lyguma. Pačiame Lombardijos pietiniame pakraštyje kai kur įsiterpia Šiaurės Apeninų kalnų grandinės. Lombardijos šiaurinėje dalyje, tarp Maggiorės ir Gardos ežerų, yra karstinių reljefo formų, keli tūkstančiai karstinių urvų (giliausias 1170 m, ilgiausias 17 km).
Klimatas Po lygumoje pereinamasis iš mediteraninio į vidutinių platumų; Alpėse – vertikalusis klimato zoniškumas. Per metus iškrinta nuo 500–750 mm kritulių (pietinėje dalyje) iki 1500–2000 mm (kalnuose).
Per Lombardiją teka Po upė (ja eina Lombardijos pietinė riba) ir jos intakai (Ticino, Adda, Oglio ir kiti). Daug ežerų: Maggiorės, Lugano (Lombardijai priklauso jų dalys), Gardos, Como, Iseo, Varesės ir kiti. Kalnuose yra ledynų. Lombardijos šiaurės rytuose, Trentino‑Alto Adigės srities pasienyje, yra Stelvio nacionalinis parkas (saugomas Ortleso masyvas).
Lombardija – ekonomiškai stipriausia Italijos sritis. Milane yra viena didžiausių Europoje vertybinių popierių biržų, daug bankų, draudimo bendrovių, tarptautinių ir Italijos korporacijų (Pirelli koncernas ir kiti). Gaunamos gamtinės dujos (Po lygumoje), laužiamas marmuras, kasamas baritas, molis. Prie Alpių upių daug hidroelektrinių. Juodoji ir spalvotoji (lydomas varis, aliuminis) metalurgija (Brescioje, Lecco), transporto priemonių (Milane, Brescioje) gamyba. Elektronikos, elektrotechnikos, chemijos, tekstilės, siuvimo (Milane, Monzoje, Bergamo), poligrafijos, odos ir avalynės, baldų, maisto pramonė. Muzikos instrumentų gamyba (Cremonoje).
Po lygumoje intensyvioji žemdirbystė; daugiausia auginama kviečiai, kukurūzai, ryžiai, cukriniai runkeliai. Kalnų šlaituose – vynuogynai, slėniuose – sodininkystė, daržininkystė. Veisiama galvijai, kiaulės.
Turizmas (Alpėse ir prie ežerų); slidinėjimo centrai (Bormio, Livigno, Ponte di Legno, Aprica). Kurortai: Pallanza, Stresa, Baveno (prie Maggiorės ežero), Menaggio (prie Como ežero), Gardone Riviera (prie Gardos ežero). Geležinkeliai iš Milano į daugelį Italijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Vokietijos miestų.
Milane sueina 5 automobilių magistralės, tarp jų – automobilių magistralė, jungianti Italiją su Šiaurės ir Vidurio Europa. Laivuojama Po upė. Como ir Gardos ežeruose susisiekiama keltais. Milane yra Malpensos ir Linatės tarptautiniai oro uostai.
Istorija
Nuo 5 a. pr. Kr. gyventa keltų, kuriuos per Antrąjį punų karą (218–201 pr. Kr.) nukariavo romėnai. 6–8 a. Lombardiją valdė langobardai (kitaip lombardai, iš čia Lombardijos pavadinimas), kuriuos nugalėtieji vietos gyventojai gana greitai asimiliavo, 9 a. visi Lombardijos gyventojai kalbėjo nebe germanų, bet italų kalba. 774 Langobardų karalystę prisijungė frankų karalius Karolis Didysis. Išmirus Karolingų itališkajai šakai dėl Lombardijos kovojo vietos kunigaikščiai ir Burgundijos karaliai, kol 951 ją prisijungė Šv. Romos imperatorius Otonas I.
Vėlyvaisiais viduriniais amžiais čia labai sustiprėjo miestai, faktiškai jie tapo savarankiškomis respublikomis, ilgainiui pajungusiomis gretimas senjorų valdas. Lombardijos miestai dažnai kovojo tarpusavyje, bet susivienydavo siekdami neleisti stiprėti imperatoriaus valdžiai (Lombardijos lyga). Kovoje su imperatoriumi Lombardijos miestai dažnai rėmėsi Romos popiežiumi, iki 14 a. miestuose vyko arši imperatoriaus ir popiežiaus šalininkų gvelfų ir gibelinų kova.
Per 16 a. pradžios Italijos karus dalį Lombardijos užėmė Šv. Romos imperatoriaus Karolio V kariuomenė, 1535 Lombardija (išskyrus Mantują) tapo Habsburgų valdomos Ispanijos dalimi, valdoma vicekaraliaus. Po Ispanijos įpėdinystės karo 1713 Mantuja ir Milanas atiteko Austrijos Habsburgams.
1796–1815 Lombardiją buvo užėmusi Prancūzija, Napoleonas Bonapartas čia įkūrė Cizalpinę respubliką. 1815 Lombardija buvo grąžinta Austrijai ir kartu su Venecija sudarė tik formalią autonomiją turinčią Lombardijos-Venecijos karalystę. 1859 Prancūzijos ir Pjemonto-Sardinijos kariuomenės išvijo iš Lombardijos austrus ir Lombardiją prisijungė prie besikuriančios suvienytos Italijos.