Lorentzo transformacijos

Lorentzo transformacijos (Lòrenco transformãcijos), formulės, siejančios kokio nors įvykio vietos koordinates ir laiką dviejose inercinėse atskaitos sistemose, judančiose viena kitos atžvilgiu tiesiai ir tolygiai. Jei atskaitos sistema S′ sistemos S atžvilgiu juda pastoviu greičiu v ir jei abiejų sistemų koordinačių ašys x′ ir x nukreiptos greičio kryptimi, o ašys y′ ir y, z′ ir z išlieka lygiagrečios (nėra sukimosi), abiejų sistemų koordinačių pradžios sutampa ir su S′ ir S susieti laikrodžiai rodo t′ = 0, t = 0, Lorentzo transformacijos išreiškiamos lygybėmis: $x\text{'}=\frac{x-\mathit{vt}}{\sqrt{1-v^2/c^2}}$, y′ = y, z′ = zy, $t\text{'}=\frac{t-\mathit{vx}/c^2}{\sqrt{1-v^2/c^2}}$; čia c – šviesos greitis vakuume. S koordinačių išraiškos koordinatėmis S′ randamos formulėse brūkšniniu indeksu pažymėtus ir nepažymėtus dydžius sukeitus vietomis ir v pakeitus į –v. Lorentzo transformacijos svarbios reliatyvistinėse teorijose, iš jų išplaukia vienalaikiškumo (du įvykiai, vienalaikiai sistemoje S, yra nevienalaikiai sistemoje S′, ir atvirkščiai), laiko intervalo, kūno matmenų reliatyvumas. Dėl Lorentzo transformacijų nekintantys fizikiniai dydžiai vadinami Lorentzo, arba reliatyvistiniais, invariantais, o nekeičiančios pavidalo lygtys – reliatyvistiškai kovariančiomis. Jei v, palyginti su c, mažas, Lorentzo transformacijos virsta Galilei transformacijomis (Galilei reliatyvumo principas).

Lorentzo transformacijas 1904 sudarė H. A. Lorentzas.

2469