Lotaringija

Lotarngija (Lorraine), istorinė sritis ir buvęs administracinis regionas (1956–2015) Prancūzijos šiaurės rytuose. Šiaurėje ribojasi su Belgija, Liuksemburgu ir Vokietija. Administracinis regionas apima 4 departamentus: Meurthe’o ir Moselle’io, Maso, Moselle’io, Vogėzų.

2016 Lotaringija, Elzasas ir Šampanė‑Ardėnai sujungti į Didžiųjų Rytų regioną.

Plotas 23 547 km². 2,35 mln. gyventojų (2014). Centras – Metzas (118 500 gyventojų, 2019); kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2019): Nancy (105,1), Thionville’is (40,8), Épinalis (32,3).

Gamta

Diduma Lotaringijos paviršiaus – Lotaringijos plynaukštė, pietryčiuose – dalis Vogėzų kalnų (didžiausias aukštis 1362 m, Hohnecko kalnas), šiaurės vakaruose – Argonne’o aukštuma (didžiausias aukštis 357 metrai). Lotaringijos vakarinėje dalyje yra karstinių reljefo formų, karstinių urvų (ilgiausias – Rupt‑de‑Puits urvas; ilgis daugiau kaip 12 kilometrų).

Klimatas vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Nancy sausio vidutinė temperatūra 0 °C, liepos 18 °C; per metus iškrinta apie 700 mm kritulių. Dauguma upių – Meuse’as (Masas), Moselle’is (Moselis), Sarre’as (Saaras), Meurthe’as, Mortagne’is ir kitos – plačiais ir giliais slėniais teka per Lotaringijos teritoriją šiaurės kryptimi. Miškai (vyrauja pušynai, ąžuolynai) užima apie 35 % teritorijos, daugiausia jų pietinėje dalyje. Lotaringijos regioninis gamtos parkas (įkurtas 1974).

Ūkis

Lotaringija – vienas svarbiausių Prancūzijos pramonės regionų. Yra akmens anglių (Moselle’io akmens anglių baseinas), geležies rūdos (Lotaringijos geležies rūdos baseinas). Nuo 20 a. 8 dešimtmečio vykdoma ūkio restruktūrizacija – uždaromos nerentabilios pramonės įmonės arba mažinama jų produkcijos gamyba. Nustota kasti (2005) akmens anglis (1966 buvo iškasta 15 mln. t, 1996 – 6 mln. t), geležies rūdą, sumažinta metalurgijos įmonių (2 aukštakrosnės yra Hayange, 2000; 1974 Lotaringijoje buvo išlydyta 14 mln. t plieno ir 13,2 mln. t ketaus – daugiau kaip pusė Prancūzijoje pagaminamos produkcijos), mažiau gaminama tekstilės, stiklo (krištolo gamyba nuo 1764 Baccarat mieste), keramikos, medienos apdirbimo ir popieriaus, gumos, statybinių medžiagų, maisto (alaus, sūrių) pramonės produkcijos. Gaminami automobiliai (Citroën, Renault), yra naftos chemijos, elektronikos pramonės įmonių. Elektros energiją daugiausia gamina Cattenomo branduolinė elektrinė (galia 5200 MW). Nancy, Metze – paslaugų sferos įmonės, modernūs mokslo ir technologijų centrai, vadinamieji technopoliai. Lotaringijos žemės ūkis (daugiausia pietinėje dalyje) ekstensyvus. Pievos ir ganyklos sudaro 42 % žemės ūkio naudmenų. Veisiama galvijai, avys, auginama javai (daugiausia miežiai), rapsai. Per Lotaringijos teritoriją eina geležinkeliai ir automobilių keliai, jungiantys Vakarų ir Rytų, Šiaurės ir Pietų Europos miestus.

2271

Architektūra

Seniausi architektūros paminklai išliko iš antikos laikų – Apolono šventykla su amfiteatru Grandʼe, pirtys Plombiéres‑les‑Bains (abu Vogėzų departamentas), akvedukas Jouy‑aux‑Arches (Moselle’io departamentas, 2 amžius). Nuo 11 a. plėtota romaninė architektūra: pilies donžonas Tour aux Puces Thionville’yje (Moselle’io departamentas, 11–12 a.), Dievo Motinos katedra Verdene (Meuse’o departamentas, 1147), Šv. Deodato katedra (Vogėzų departamentas, 12–18 amžius). 12–15 a. pastatyta paprastų formų archajiškų gotikinių bažnyčių La Chalade (Meuse’o departamentas, apie 1120, 17 a. restauruota), Remiremonte (Vogėzų departamentas, 1051), Šv. Stepono Gorze (Moselle’io departamentas, 12–13 a.), Dievo Motinos Aviothe (Meuse’o departamentas, 13 a. vidurys–15 amžius). Liepsnotosios gotikos bruožų turi bažnyčios Varangéville’yje (15 a. pabaiga–16 a. pradžia), Saint Nicolas‑de‑Porte (15–16 a., abu Meurtheʼo ir Moselle’io departamentas), Saint‑Mihielyje (Meuse’o departamentas, 15 a.), Šv. Stepono Toulyje (13–15 a.), Šv. Stepono katedra Metze (13–15 a.), koplyčia La Recevresse Aviothe (15 amžius). Išliko viduriniais amžiais statytų pilių Manonville’yje (Meurthe’o ir Moselle’io departamentas, 12 a.), Gombervaux (Meuse’o departamentas, 14 a.), miestų vartų fragmentų Verdene, Metze, Nancy. Nuo 15 a. pabaigos plėtotas renesansas: Kunigaikščių rūmai Nancy (1502–44, 17 a. rekonstruoti), rotušės Ramberville’yje, Verdene, gyvenamieji namai Marville’yje ir Pont à Moussone (visi 16 amžius). 17–18 a. fortifikacinius statinius Phalsbourge, Marsale, Bitche (visi Moselle’io departamentas), Toulyje (Meurtheʼo ir Moselle’io departamentas) suprojektavo architektas S. de Vaubanas (1633–1707). Svarbesni klasicizmo (17–18 a.) statiniai: Chateau de Commercy (1708), Stanislovo, d’Alliance rūmai, de la Carriere rūmų ansamblis Nancy (apie 1755, visų architektas E. Héré de Corny, 1705–63, pasaulio paveldo vertybė, nuo 1983), Vyskupo rūmai Verdene (1735, architektas R. de Cotte’as), sargybinė Kariuomenės aikštėje Metze (architektas J.‑F. Blondelis, pradėta 1761), Teismo rūmai Metze (1778–91, architektas Ch.‑L. Clérisseau, 1721–1820). Žymiausias klasicizmo statinys – Lunéville’io pilis su sodais, suprojektuota pagal Versalio rūmų pavyzdį (1703–20, architektas G. G. Boffrand’as, dabar muziejus). Klasicistinės bažnyčios: Šv. Hidupė Moyenmoutier (Vogėzų departamentas, 18 a.), Šv. Lauryno Pont à Moussone (Meurthe’o ir Moselle’io departamentas, 18–19 amžius).

2271

Dailė

Ankstyvaisiais viduramžiais meno centrais tapo Metzas, Toulis, Verdenas. Menine kokybe išsiskyrė knygų iliuminacijos (Sacramentarium Drogona 8 a., Valandų knyga 15 a.), apvaliosios metalo skulptūros (Karolio Didžiojo skulptūrėlė, apie 860), dramblio kaulo raižyba. Žinomiausias skulptorius – L. Richier (1500–67), jis dekoravo daugelį Lotaringijos sakralinių pastatų, žymiausias jo kūrinys – skulptūrų ciklas Palaidojimas (1523) Šv. Stepono bažnyčioje Saint Mihiele. 17 a. plėtota tapyba ir raižyba. Manierizmo bruožų turi grafikų J. Bellange’o (1799–1863), J. Callot kūryba, karavadžizmo kryptį plėtojo J. Le Clercas (1586–1633), G. de La Touras. Kiti žymesni menininkai: raižytojas N. Briot (1579–1646), dekoratorius ir raižytojas I. Sylvestre’as (1621–91), tapytojai S. Leclercas (1637–1714), J. Nocret (1615–72), skulptoriai B. Guibalis (1699–1757), L. S. Adamas, J. Lamouras (1698–1771), skulptorius ir keramikas P. L. Cyfflé (1724–1806). 18 a. įkurti keramikos centrai Lunéville’yje (1723), Toulyje (1758), Les Islettes’e (1764), Sarreguemines’e (1778). 19–20 a. susiklostė Nancy mokykla, kuri garsėjo secesinių baldų gamyba, stiklo dirbiniais, vaško skulptūromis.

2271

Istorija

Kaip atskiras regionas atsirado iš dalies, kurią 843 Verdeno sutartimi dalijantis Karolio Didžiojo imperiją gavo Šv. Romos imperatorius Lotaras I (vadinamoji Lotaro karalystė, arba Lotaringija). 869 mirus Lotaro I sūnui Lotaringijos karaliui Lotarui II (turėjo tik nesantuokinį sūnų) jo valdas pasidalijo Lotaro II broliai Karolis Plikagalvis ir Liudvikas II Vokietis. Vėliau dėl Lotaringijos varžėsi jų įpėdiniai Prancūzijos karaliai ir Šv. Romos imperatoriai. 954 Lotaringija padalyta į Aukštutinės ir Žemutinės Lotaringijos kunigaikštystes. 12 a. Lotaringija tapo viena Šventosios Romos imperijos kunigaikštyste, 1766 ji prijungta prie Prancūzijos. Po 1870–71 Prancūzijos–Prūsijos karo regionas tarp Metzo ir Vogėzų prijungtas prie Vokietijos, jį imta vadinti Vokietijos Lotaringija. Po I pasaulinio karo ši dalis grąžinta Prancūzijai, 1940–44 ją faktiškai aneksavo Vokietija. Po II pasaulinio karo vėl atiteko Prancūzijai (Elzasas-Lotaringija).

2271