lotỹnai (lot. Latini), Lacijuje gyvenusios indoeuropietiškos senovės italikų gentys. Manoma, antro tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje į Apeninų pusiasalį atsikėlė protolotynų gentys, naudojančios bronzą (Teramarės kultūra). Lotynai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste; bendravo su etruskais (jų kultūra lotynams darė didelę įtaką). Su sabinais įkūrė Romos miestą (pasak legendomis paremtų istorijos šaltinių, 754 ar 753 prieš Kristų). Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje apie 30 lotynų bendruomenių susivienijo į Lotynų sąjungą, kuriai nuo 6 a. pr. Kr. vadovavo Roma. Per lotynų karus lotynai siekė išsivaduoti iš Romos hegemonijos, bet 338 pr. Kr. romėnai pralaimėjusią Lotynų sąjungą paleido, o lotynų žemes prijungė prie Romos valstybės. Ilgainiui lotynai buvo romanizuoti, bet jų kalbą perėmė visi italikai, ji išstūmė kitas italikų kalbas ir dialektus (etruskų ir ligūrų kalbos buvo visiškai užmirštos). 3 a. pr. Kr. lotynų kalba tapo Romos valstybės kalba, paplito visame Apeninų pusiasalyje, vėliau – visoje Romos imperijoje.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką