Lotỹnų Amèrika (isp. ir port. América Latina, angl. Latin America), Amerikos regionas, kuriam priklauso valstybės nuo Jungtinių Amerikos Valstijų–Meksikos sienos šiaurėje iki Ugnies Žemės pietuose. Apima dalį Šiaurės Amerikos (Meksiką ir Centrinę Ameriką), visą Pietų Ameriką ir Karibų jūros salas. Lotynų Amerikos regioną sudaro 34 nepriklausomos valstybės ir 12 valdų (visos, išskyrus Prancūzijos Gvianą, įsikūrusios salose), priklausančių Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Olandijai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Plotas apie 21 mln. km2. Apie 650 mln. gyventojų (2019).
Lotynų Amerikos pavadinimas pradėtas vartoti 19 a. antroje pusėje, įsitvirtino 20 a. pirmoje pusėje. Nuo 20 a. 8 dešimtmečio tarptautinėje terminologijoje vis dažniau vartojamas Lotynų Amerikos ir Karibų (angl. Latin America and Caribbean, isp. América Latina y el Caribe) pavadinimas. Kartais prie Lotynų Amerikos priskiriamos tik tos valstybės, kuriose kalbama ispanų, prancūzų ir portugalų kalbomis.
Lotynų Amerikos etninė sudėtis apžvelgiama straipsniuose Pietų Amerikos etninė sudėtis ir Šiaurės Amerikos etninė sudėtis.
Ikiistoriniai laikai
Manoma, pirmieji gyventojai į dabartinę Lotynų Amerikos teritoriją (pavadinimas įsigalėjo 19 a. viduryje) atsikėlė iš Šiaurės rytų Azijos prieš maždaug 40 000 metų. Jie buvo šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) ir atstovavo mongolidams (pirminių hominidų liekanų, kaip Afrikoje ir Eurazijoje, čia nerasta). Lotynų Amerika archeologiškai ištirta nevienodai, todėl duomenys apie apgyvendinimą neišsamūs. Pirmieji žmogaus gyvenimo pėdsakai (datuojami 40 000–20 000 m.) aptinkami Lewisville’yje (Teksasas, Jungtinės Amerikos Valstijos), Valesquillo (Meksika), Monte Verdėje (Čilė), Pedra Furadoje (Brazilija).
Lotynų Amerika plėtojosi nevienodai: intensyviausiai Centrinė Amerika ir Andų rajonas, menkiausiai – Pietų Amerikos rytinė dalis, dabartinės Šiaurės Meksikos ir Pietryčių Jungtinių Amerikos Valstijų teritorija. Centrinės Amerikos istorija skirstoma į 3 laikotarpius: ikiklasikinį (apie 2000 pr. Kr.–apie 250 po Kr.), klasikinį (apie 250–apie 900) ir poklasikinį (apie 900–16 a. pradžia). Ikiklasikiniu laikotarpiu vietos gyventojai klajokliai tapo sėslūs, pradėjo dirbti žemę (augino kukurūzus, pupas, pomidorus, moliūgus, kakavmedžius), išmoko įrengti drėkinimo sistemas, vertėsi amatais (audė, gamino molinius indus, auksinius, varinius dirbinius ir kita). Iš visų šio laikotarpio kultūrų bene aukščiausią lygį pasiekė olmekai, jie padarė didelę įtaką majų civilizacijai. Majų pasirodymas siejamas su klasikinio laikotarpio pradžia. Dabartinės Meksikos pietrytinėje dalyje, Gvatemalos ir Hondūro teritorijoje, jie įkūrė apie 100 miestų (Bonampakas, Copánas, Palenkė, Tikalis ir kiti), kurie tapo svarbiais kultūros centrais, t. p. majai sukūrė hieroglifinį raštą (majų raštas), kalendorių (majų kalendorius).
Majai iš akmens statė laiptuotas piramides su nedidelėmis šventyklomis viršuje, vienaaukščių siaurų ir ilgų rūmų kompleksus. Labai išplėtota medicina, astronomija (galėjo numatyti Saulės užtemimus), matematika. Apie 900 majų valstybė dėl karų su toltekais, stichinių nelaimių ir kitų priežasčių žlugo. Poklasikiniu laikotarpiu jų naujosios valstybės ir civilizacijos centru tapo Jukatano pusiasalis (Čičen Ica, Majapanas, Ušmalis ir kiti miestai). Susiklostė įtakingas karinės diduomenės ir žynių sluoksnis. Ilgainiui majų valstybė suskilo į nepriklausomus tarpusavyje kovojančius miestus-valstybes. 14 a. pradžioje į Vidurinę Meksiką atsikėlė actekai ir įkūrė čia galingą valstybę (sostinė Tenočtitlanas), kuri apėmė visą Meksikos vidurį ir pietus. Actekai civilizacijos laimėjimais daugeliu atvejų prilygo majams.
Saulės akmuo – actekų kalendorius (Nacionalinis antropologijos muziejus Meksike)
Saulės vartai Tiahuanaco (Bolivija; ikikolumbinis laikotarpis)
Pietų Amerikoje aukščiausią civilizacijos lygį pasiekė inkai. Iki 11 a. inkai gyveno nedidelėje teritorijoje dabartinės Peru pietinėje dalyje. Iki 15 a. pabaigos–16 a. pradžios jie nukariavo teritoriją, kuri apėmė dabartinę Peru, didžiąją dalį Ekvadoro, Bolivijos, Šiaurės Čilę, Šiaurės vakarų Argentiną, nedidelę dalį Kolumbijos ir turėjo apie 10–15 mln. gyventojų (tai buvo didžiausias Amerikos ikikolumbinio laikotarpio valstybinis junginys; sostinė Cuzco).
Aukščiausioji valdžia priklausė valdovui, kuris buvo laikomas saulės dievo sūnumi, dievu-žmogumi. Inkai vertėsi žemdirbyste (augino bulves, kukurūzus, vilnamedžius, tabakus, kakavmedžius, ankštinius augalus ir kita), gyvulininkyste ir paukštininkyste (veisė lamas, kiaules, antis, vištas); medžioklė buvo pagalbinis verslas. Garsėjo metalų gavyba ir dirbiniais, mokėjo įrengti dirbamųjų žemių drėkinimo ir sausinimo sistemas. Turėjo astronomijos, matematikos, geografijos, medicinos žinių (mokėjo trepanuoti kaukolę), kalendorių. Inkai garsėjo inžineriniais įrenginiais – tiesė kelius, tiltus, akvedukus. Išliko jų miestų, gyvenviečių su gynybinėmis sienomis, šventyklomis, gyvenamaisiais namais, rūmais. Vartojo piktografinį raštą, mokėjo sudaryti žemėlapį.
valdovas inkas (pirmasis iš kairės) pradeda lauko darbus (piešinys iš F. Guamáno Pomos de Ayalos kronikos, 17 a. pradžia)
Kitos Lotynų Amerikos tautos europiečių kolonizacijos išvakarėse daugiausia gyveno gentinės bendruomenės sąlygomis ir vertėsi maisto rinkimu, medžiokle, žvejyba. 16 a., Lotynų Ameriką užkariavus ispanams ir portugalams, vietos tautų kultūra iš esmės buvo sunaikinta. Užkariautojai perėmė kai kuriuos vietos gyventojų verslus, visame pasaulyje paplito jų domestikuoti augalai (bulvės, pomidorai, tabakai, kakavmedžiai, kukurūzai).
inkų kariai (piešinys ant molinio indo)
Kolonijiniai laikai
1492 10 12 Ispanijos jūrininkas K. Kolumbas, pasiekęs Karibų jūros salas, atrado Ameriką (ir Lotynų Ameriką). Manydamas, kad atplaukė į Indiją, atrastas salas pavadino Vest Indija, vietos gyventojus – indėnais. Prasidėjo Lotynų Amerikos nukariavimas (konkista).
Iš pradžių šiame procese dalyvavo tik Ispanija ir Portugalija. 1493 popiežius Aleksandras VI, siekdamas užkirsti kelią galimiems Ispanijos ir Portugalijos nesutarimams dėl naujų žemių, paskelbė bules (Popiežiaus dienovidinio aktai), o Ispanija ir Portugalija pasirašė Tordesillaso sutartį (1494). Šie dokumentai nustatė abiejų valstybių įtakos sferas Lotynų Amerikoje. 15 a. pabaigoje–16 a. Ispanija užvaldė didelę dalį Lotynų Amerikos, Portugalija – dabartinės Brazilijos rytinę pakrantę. Ilgiau nenukariautos liko neturtingos, sunkiai prieinamos vietovės, t. p. teritorijos, kurių gyventojai atkakliai priešinosi. Konkistadorų sėkmę lėmė menkesnis senųjų vietos gyventojų civilizacijos lygis, kolonizatorių atneštos ligos, nuo kurių mirė daug vietos gyventojų, jų tarpusavio nesutarimai.
Šiaurės Amerikos pietrytinės dalies indėnai dirba žemę (16 a. raižinys)
Lotynų Amerika 16–18 a.
Ispanija užimtas žemes suskirstė į kelis didelius administracinius teritorinius vienetus (vicekaralystes). 1535 buvo įkurta Naujosios Ispanijos (Meksikos), 1544 – Peru vicekaralystė. 1717 dalyje Peru buvo įkurta Naujosios Granados, 1776 – La Platos vicekaralystės. Jos buvo tiesiogiai pavaldžios karaliui, kuris jas valdė padedamas vadinamosios Indijos tarybos (įkurta 1511). Vicekaralystes sudarė keli smulkesni administraciniai vienetai, vadinami audiencijomis. Iš vicekaralysčių, siekiant pagerinti krašto valdymą ir apsaugą, buvo išskirtos kelios generalkapitonijos (generalkapitonija). Portugalija 1549 užimtose žemėse įkūrė Brazilijos generalkapitoniją (1763 pertvarkyta į vicekaralystę), suskirstytą į 15 kapitonijų.
16 a. susiklosčiusios ispanų kolonijinės visuomenės aukštutinį sluoksnį sudarė asmenys, gimę Ispanijoje. Tik jie galėjo užimti aukščiausius administracinius, karinius ir bažnytinius postus. Kreolai (ispanai, gimę kolonijose) galėjo užimti tik žemesnius postus. Baltaodžių moterų stoka, rasinių prietarų nebuvimas lėmė, kad Lotynų Amerikoje susiklostė gausus metisų (baltaodžių ir indėnų palikuonių), kurie vertėsi amatais, smulkia prekyba ir užėmė žemiausius administracinius postus dvaruose bei kasyklose, sluoksnis. Indėnai daugiausia dirbo žemės ūkyje, kasyklose, namų tarnais. Žemiausią visuomenės sluoksnį sudarė juodaodžiai vergai, atvežti iš Afrikos (pirmieji 1502, nuo 16 a. pabaigos – vežami masiškai). Apie 1800 Ispanijos Amerikoje gyveno 3 276 000 baltaodžių, 5 328 000 metisų, 7 530 000 indėnų ir 776 000 juodaodžių. Portugalijos valdomos Brazilijos visuomenės struktūra daug kuo buvo panaši į ispaniškosios Amerikos. Nedidelę, bet svarbią kolonijinės visuomenės dalį sudarė Katalikų Bažnyčios dvasininkai, vienuoliai. Jie rūpinosi krikščionybės skleidimu tarp indėnų, švietimu: sudarė indėnų kalbų žodynų, rašė gramatikas, 1538 Santo Dominge įkūrė pirmąjį Lotynų Amerikoje universitetą. Pamažu Katalikų Bažnyčia virto stambia žemvalde (apie 1800 valdė beveik pusę dirbamos žemės; tai 19 a.–20 a. pradžioje daugelyje Lotynų Amerikos šalių skatino antiklerikalizmo plitimą).
Lotynų Amerikos ūkis rėmėsi dviejų rūšių įmonėmis: dvarais (asjenda, estansija, fazenda, plantacija) ir kasyklomis. Plantacijos vyravo palei Atlanto vandenyną ir Karibų jūros salose. Jose daugiausia dirbo vergai. Asjendos buvo paplitusios La Platoje, Meksikoje, Peru. Jose dirbo indėnai ir peonai. Sidabro kasyklomis garsėjo Bolivija, Peru, aukso – Meksika. Lotynų Amerikos ūkis daugiausia buvo plėtojamas ekstensyviai. Svarbiausios eksporto prekės buvo sidabras, auksas, medvilnė, cukrus.
Ispanijos ir Portugalijos vyravimas jūrose kurį laiką trukdė į Lotynų Ameriką skverbtis kitoms valstybėms. 17 a., palaužus jų galią, padėtis ėmė keistis. 1638 Anglija įsitvirtino Belize, 1655, išstūmusi Ispaniją, užėmė Jamaiką. 1630–54 Olandija buvo užėmusi dalį Brazilijos (Pernambuco kapitoniją), 17 a. antroje pusėje įsitvirtino kai kuriose Antilų salose. 1697 Prancūzija įsigalėjo Haičio salos vakarinėje dalyje, iš Olandijos įsigijo dalį Gvianos ir kai kurias Antilų salas. 18 a. anglų, olandų ir prancūzų pirkliai, nepaisydami Ispanijos ir Portugalijos draudimų, vis labiau plėtojo kontrabandinę prekybą su jų kolonijomis.
Naujieji laikai
Metropolijų administracinė ir ekonominė politika (pramonės ir prekybos suvaržymai, draudimas kreolams užimti aukščiausius postus), kolonijinės administracijos savivaliavimas kėlė kreolų, praturtėjusių per 18 a. ūkio pakilimą, nepasitenkinimą. Jiems didelę įtaką darė Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karas (1775–83) ir plintančios Šviečiamojo amžiaus idėjos (indėnai, išskyrus Meksiką, judėjimui dėl nepriklausomybės dažniausiai buvo indiferentiški). Tiesioginis akstinas nepriklausomybės judėjimui kilti buvo Prancūzijos revoliucija (1789–99) ir Napoleono karai (1799–1815). 1805 Trafalgaro mūšyje Didžiajai Britanijai sutriuškinus Prancūzijos ir Ispanijos laivynus, pastarosios ryšiai su kolonijomis beveik nutrūko. 1808 Napoleonas I okupavo Ispaniją ir Portugaliją. Nepriklausomybės judėjimas, iš pradžių buvęs lojalistinis (Ispanijos kolonijos nepripažino Napoleono I į Ispanijos sostą pasodinto karaliaus), greitai įgavo separatistinį pobūdį. 1810 prasidėję sukilimai išsiplėtė į nepriklausomybės karą (Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karas 1810–26). 1814, nuvertus Napoleoną I ir Ispanijoje atkūrus buvusią valdžią, į Lotynų Ameriką pasiųsta kariuomenė atkūrė kolonijinę valdžią (išskyrus La Platą, dabar Argentina).
sukilėlių laivynas apšaudo Callao uostą – Ispanijos valdžios atramos punktą per Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karą (1810–26)
1816 kolonijose vėl prasidėjo sukilimai. Į Lotynų Ameriką kariauti sukilėlių pusėje atvyko daug savanorių iš Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Ispanijos bandymai atkurti valdžią padedant Šventajai sąjungai nepavyko, nes Didžioji Britanija atsisakė paremti Ispaniją. 1820 Ispanijoje kilo revoliucija, paralyžiavusi jos vyriausybės veiksmus. 1823 12 Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė paskelbė Monroe doktriną (Amerika – amerikiečiams). Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos Valstijos buvo suinteresuotos Lotynų Amerikos šalių nepriklausomybe ir siekė silpninti Ispaniją – vieną didžiausių kolonijinių imperijų. 1826, pasibaigus nepriklausomybės karui, Ispanijai Lotynų Amerikoje liko tik Kuba ir Puerto Rikas. 1822 nepriklausomybę paskelbė Brazilija (1825 ją pripažino Portugalija).
Kreolų partikuliarizmas, lemiamas kolonijų administracinio teritorinio padalijimo, karo vadų ambicijos lėmė tai, kad Lotynų Amerikoje susikūrė kelios valstybės (Argentina, Bolivija, Čilė ir kitos) ir dvi federacijos – Didžioji Kolumbija (gyvavo 1819–30, priklausė Naujoji Granada, Venesuela, Kitas, dabar Ekvadoras) ir Jungtinės Centrinės Amerikos Provincijos (gyvavo 1823–39, priklausė dabartinė Gvatemala, Hondūras, Kosta Rika, Nikaragva, Salvadoras), kurios 4 dešimtmetyje iširo. 1844 nuo Haičio atsiskyrė Dominikos Respublika. Lotynų Amerikoje susikūrė grupė naujų valstybių, kurios tapo svarbiu tarptautinės politikos veiksniu (1836–82 Ispanija pripažino buvusių kolonijų nepriklausomybę).
Jungtinių Amerikos Valstijų laivynas apšaudo Veracruzą ir išlaipina desantą (1847 03)
Į Lotynų Amerikos šalių ūkį, išstumdami ispanus ir portugalus, ėmė skverbtis britai. Visos valstybės, išskyrus Braziliją (iki 1889), Haitį ir Meksiką (laikinai), perėmė respublikinę Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdžio valdymo formą. Lotynų Amerikos šalyse prasidėjo įvairių grupuočių kova dėl valdžios. Kūrėsi politinės partijos (dažniausiai konservatorių ir liberalų). Daugelyje valstybių imta riboti Katalikų Bažnyčios teises. Tarp Lotynų Amerikos valstybių prasidėjo konfliktai ir karai dėl sienų. Didelę įtaką Lotynų Amerikai turėjo JAV–Meksikos karas (1846–48; Meksika neteko daugiau kaip pusės, t. y. apie 2 mln. km2, teritorijos, kurią užėmė Jungtinės Amerikos Valstijos), Didžiosios Britanijos, Ispanijos ir Prancūzijos intervencija į Meksiką (Meksikos ekspedicija, 1861–67; 1862 britai ir ispanai pasitraukė, prancūzai, siekdami Meksiką paversti priklausoma valstybe, užėmė Meksiko miestą ir Meksiką paskelbė imperija, o į jos sostą pasodino savo statytinį; 1865 prancūzai dėl atkaklaus vietos gyventojų pasipriešinimo t. p. buvo priversti pasitraukti), Paragvajaus karas (1864–70; Paragvajaus karas su Argentina, Brazilija ir Urugvajumi, per kurį Paragvajus neteko apie 1/2 teritorijos, kuri buvo prijungta prie Brazilijos ir Argentinos, žuvo apie 4/5 jo gyventojų), Ramiojo vandenyno karas (1879–83; Čilės karas su Peru ir Bolivija, per kurį Bolivija neteko Atacamos dykumos su dideliais salietros telkiniais ir priėjimo prie Ramiojo vandenyno, Peru – vienos provincijos ir kelių miestų).
19 a. Lotynų Amerika išliko žaliavų eksporto regionu. Sparčiai plėtojosi žemės ūkis, kurio pagrindą sudarė stambūs dvarai (latifundija). Intensyviai plėtojosi prekybiniai ryšiai su Vakarų Europa ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, bet prekyba tarp Lotynų Amerikos šalių buvo menka. 19 a. viduryje panaikinus vergovę (Brazilijoje 1889) išnyko vergų sluoksnis. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje labai padidėjo imigracija iš Europos. 1800–1900 Lotynų Amerikos gyventojų padaugėjo nuo 15 mln. iki 63 milijonų. Ilgainiui Argentinoje ir Urugvajuje susiklostė visuomenė, kurios absoliučią daugumą sudarė baltaodžiai. Daugumoje kitų šalių visuomenių vyravo metisai. Plėtojantis miestams, kasybos ir perdirbamajai pramonei, klostėsi darbininkų ir verslininkų sluoksniai. Didelę įtaką įgijo kasyklų savininkai.
geležinkelio Brazilijoje atidarymas 1858 03 29 (19 a. litografija)
Daugumą valstybių valdė autoritariniai režimai su dažniausiai formaliu parlamentu. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pradėjo kurtis socialistinės partijos, kuriose dažnai vyravo anarchistinės tendencijos. Į Lotynų Ameriką ėmė intensyviai skverbtis Jungtinės Amerikos Valstijos, pamažu išstumdamos Vakarų Europos valstybes (pirmiausia Didžiąją Britaniją). Per Ispanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų karą (1898) Kuba ir Puerto Rikas pateko į Jungtinių Amerikos Valstijų įtaką, o Ispanija Lotynų Amerikoje prarado paskutines kolonijas. 1903 Jungtinės Amerikos Valstijos parėmė Panamos atsiskyrimą nuo Kolumbijos ir gavo teisę kasti Panamos kanalą (atidarytas 1914).
Naujausieji laikai
I pasauliniame kare (1914–18) Antantės pusėje dalyvavo tik nedideli Brazilijos ir Kubos kariniai junginiai. Kitos valstybės apsiribojo diplomatinių santykių su Centrinėmis valstybėmis nutraukimu, formalaus karo joms paskelbimu arba išsaugojo neutralitetą, nes karą laikė Europos valstybių reikalu. Per karą sumažėjo importas iš Europos, padidėjo iš Jungtinių Amerikos Valstijų, ėmė sparčiau plėtotis vietos pramonė. 20 a. 1–3 dešimtmetyje Jungtinės Amerikos Valstijos keliolika kartų karine jėga kišosi į Centrinės Amerikos ir Karibų jūros baseino šalių vidaus reikalus. 2 dešimtmetyje Lotynų Amerikos šalyse dėl neišspręsto agrarinio klausimo (vyravo stambūs dvarai, dauguma valstiečių buvo bežemiai arba mažažemiai) ir kitų problemų prasidėjo valstiečių bruzdėjimai ir sukilimai (1910–17 Meksikoje, 1914–25 Peru, 1921–27 Bolivijoje), kuriuose aktyviai dalyvavo indėnai, metisai. 1919–23 Lotynų Ameriką palietė ekonominė krizė. 3 dešimtmetyje pradėjo kurtis komunistinės partijos. Į politinį gyvenimą vis aktyviau ėmė įsitraukti viduriniai sluoksniai. Kariuomenė, kurios karininkų daugumą sudarė šių sluoksnių atstovai, tapo svarbiu vidaus politikos formavimo veiksniu, dažniausiai siekiančiu ribotų ekonominių ir politinių reformų. 1929–33 pasaulinė ekonomikos krizė sukrėtė Lotynų Amerikos ūkį. Kūrėsi profašistinės orientacijos partijos, bet tokios didelės įtakos kaip kai kuriose Vakarų Europos šalyse, pirmiausia Italijoje, Vokietijoje, jos neįgijo.
Per II pasaulinį karą (1939–45) Lotynų Amerikos šalys paskelbė karą Vokietijai ir jos sąjungininkėms, bet jame, išskyrus Braziliją ir Meksiką, aktyviau nedalyvavo. Per karą ir po jo labai paspartėjo Lotynų Amerikos ekonomikos plėtra. Lotynų Amerikoje dar labiau sustiprėjo Jungtinių Amerikos Valstijų įtaka. Išryškėjo Lotynų Amerikos šalių ekonominės ir politinės integracijos požymiai (1948 įkurta Amerikos valstybių organizacija, 1960 – Lotynų Amerikos laisvosios prekybos asociacija, 1969 – Andų tautų bendrija ir kitos). Po karo pasaulyje kilusi dekolonizacijos banga palietė ir Lotynų Ameriką. 5–6 dešimtmetyje beveik visos Didžiosios Britanijos, Olandijos ir Prancūzijos valdos Lotynų Amerikoje gavo autonomiją. Vėliau dauguma jų paskelbė nepriklausomybę (1962 nepriklausomybę įgijo Jamaika, Trinidadas ir Tobagas, 1966 Barbadosas, 1973 Bahamos, 1974 Grenada, 1978 Dominika, 1981 Belizas).
S. Allende’s Gossenso kalba Rancaguaos mieste (Čilė, 1971 07)
20 a. antroje pusėje Lotynų Amerikos raidai didelę įtaką turėjo Kubos revoliucija (1956–59); Kuboje dėl kai kurių vidinių priežasčių ir Jungtinių Amerikos Valstijų politikos įsigalėjo komunistinis režimas. Kubos įvykiai parodė reformų Lotynų Amerikoje būtinumą ir sustiprino kairiąsias jėgas. 1965–68 Meksikoje kilo platus studentų ir valstiečių judėjimas. 1970 Čilėje į valdžią atėjo kairiųjų jėgų koalicija (Liaudies vienybė). Tai sukėlė dešiniųjų jėgų, kurias rėmė Jungtinės Amerikos Valstijos, pasipriešinimą. 7 dešimtmetyje–8 dešimtmečio pradžioje dešiniosios jėgos organizavo karinius perversmus Peru (1962), Gvatemaloje (1963), Bolivijoje, Brazilijoje, Dominikoje, Hondūre, Ekvadore (1964), Argentinoje (1966), Čilėje ir Urugvajuje (1973) ir bandė vykdyti paviršutines reformas.
Kaip atsakas į dešiniųjų karinius perversmus pradėjo kurtis ginkluotos kairiosios organizacijos (Kolumbijos revoliucinės ginkluotosios pajėgos ir kitos). Daugelyje Lotynų Amerikos šalių prasidėjo partizaninis judėjimas. Į kairiųjų judėjimą įsitraukė ir kai kurie Katalikų Bažnyčios dvasininkai. 9 dešimtmetyje pradėta grįžti prie civilinio valdymo ir socialinių bei ekonominių problemų sprendimo reformomis. 1989 Čilėje ir Paragvajuje valdžios neteko paskutiniai kariniai Lotynų Amerikos režimai. Prie kai kurių jų žlugimo prisidėjo ir Jungtinės Amerikos Valstijos (1986 Haityje, 1989 Panamoje), parėmusios nuosaikias politines reformas. Didelę įtaką Lotynų Amerikos šalių visuomenei padarė komunistinės sistemos žlugimas Europoje. Netekusi SSRS paramos ribotas politines reformas pradėjo ir Kuba. Liberalios ekonominės reformos, privatizacija pagyvino Lotynų Amerikos šalių ūkį, bet padidino socialinę nelygybę ir prieštaravimus. Jungtinių Amerikos Valstijų kapitalo skverbimasis sustiprino antiamerikietiškas nuotaikas. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse (Bolivijoje, Brazilijoje, Čilėje, Nikaragvoje, Peru, Venesueloje ir kitur) į valdžią kuriam laikui atėjo kairiosios jėgos, remiančios ūkio valstybinį reguliavimą. Lotynų Amerikos politinės sistemos nestabilumas ir toliau lieka vienas svarbiausių regiono bruožų. Prezidento H. R. Chávezo Fríaso ir jį pakeitusio N. Maduro Moroso pastangos sukurti Venesueloje socializmą 21 a. 2 dešimtmečio pabaigoje sukėlė šalyje politinę krizę ir ūkio suirutę. Brazilijoje 2019 šalies vadovu išrinktas radikalus dešinysis J. Bolsonaro.
Latin America and Caribbean; América Latina y el Caribe