Lotỹnų impèrija (1204–61), vidurinių amžių valstybė. Įkurta ketvirto kryžiaus žygio dalyviams užėmus Bizantijos imperijos sostinę Konstantinopolį.
Imperiją sudarė Atėnų kunigaikštystė ir Achajos kunigaikštystė bei Salonikų karalystė. Buvusios Bizantijos imperijos didžioji dalis Lotynų imperijai nepriklausė, ten gyvavo Bizantijos aristokratų sukurti politiniai vienetai: Nikėjos imperija ir Trapezunto imperija, Epyro karalystė.
Pirmuoju Lotynų imperijos imperatoriumi išrinktas vienas kryžiaus žygio vadų Flandrijos grafas Balduinas I, pirmuoju patriarchu – venecijietis Tomas Morosini. Graikijoje pastatyta daug europiečių feodalų pilių, gotikinių bažnyčių.
Lotynų imperija nebuvo patvarus darinys; padedamas genujiečių 1261 07 Nikėjos imperatorius Mykolas VIII Paleologas atkariavo Konstantinopolį ir karūnavosi Bizantijos imperatoriumi. Paskutinio Lotynų imperijos valdovo Balduino II Porfyrogenito palikuoniai dar apie šimtą metų titulavosi imperatoriais ir nominaliai buvo Egėjo jūros regione išlikusių savarankiškų kryžiuočių ir venecijiečių įkurtų valstybėlių siuzerenai.