lubina, vienamečiai ir daugiamečiai žemės ūkio augalai. Priklauso pupinių (Fabaceae) šeimos lubino genčiai. Savaime auga Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Viduržemio jūros šalyse, Pietų Afrikoje. Pradėti auginti maždaug prieš 4000 metų Egipte, Graikijoje, Romoje, Pirėnų pusiasalyje. Iš pradžių buvo sėjami žaliosioms trąšoms, vėliau – dėl grūdų. 21 a. pradžioje daugiausia buvo auginami Rusijoje, Lenkijoje, Australijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Lietuvoje auginami baltažiedis lubinas (Lupinus albus), geltonasis lubinas (Lupinus luteus), siauralapis lubinas (Lupinus angustifolius), buvo auginamas, dabar natūralizavęsis ir sparčiai plintantis gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus) priskirtas prie naikintinų. Visų rūšių lubinai (išskyrus gausialapį lubiną) yra vienamečiai. Lubinų šaknys liemeninės, giliai įsiskverbia į dirvožemį. Nereiklūs dirvožemiui. Sėjami eilėmis (tarpueiliai 15 cm); sėklos įterpiamos į 2–4 cm gylį, sėklų norma 160–250 kg/ha. Pašarinių lubinų derlingumas: žaliosios masės – 30–50 t/ha, grūdų – 1–3 t/ha.
gausialapiai lubinai
gausialapiai lubinai
Baltažiedis lubinas
Baltažiedžio lubino stiebas tiesus, briaunotas, iki 2 m aukščio, gausiai lapuotas. Lapai dideli, sudėtiniai. Žiedynas – kekė. Žiedai dideli, balti su šviesiai rausvu arba melsvu atspalviu, be kvapo. Ankštys didelės, pailgos, sunkiai atsidaro. Sėklos lęšio formos, ovalios, kampuotos, didelės (1000 sėklų masė 250–500 g). Savidulkis. Vegetacijos laikotarpis 150 dienų ir ilgesnis. Gerai dera derlingesniuose priemolio dirvožemiuose, juodžemiuose. Lietuvoje nesuspėja subrandinti sėklų, todėl nepaplito.
baltažiedis lubinas
geltonieji lubinai
Geltonasis lubinas
Geltonojo lubino stiebas šakotas, lapuotas, iki 1,5 m aukščio, baigiasi žiedynu. Lapai pražanginiai, kotuoti. Žiedynas – vertikali kekė. Žiedai geltoni, stipraus, malonaus kvapo. Sėklos apvalios, lęšio formos, baltos arba tamsesnės, juosvai margos (1000 sėklų masė 130–150 g). Vegetacijos laikotarpis 115–150 dienų. Geriau už kitus lubinus auga smėlinguose dirvožemiuose.
Siauralapis lubinas
Siauralapio lubino stiebas status, pilnaviduris, briaunotas, viršūnėje šakotas, iki 1,5 m aukščio. Lapai žali, kartais turi antociano, sudėtiniai. Žiedai susitelkę į kekes stiebo viršūnėje, šviesiai ar tamsiai mėlyni, rausvi ar balti, bekvapiai. Ankštys didelės, dažniausiai lengvai atsidaro. Sėklos apvalios, pilkos, matinės arba baltos (1000 sėklų masė 160–190 g). Dažniausiai savidulkis. Vegetacijos laikotarpis 100–140 dienų. Gerai dera priesmėlio ir priemolio dirvožemiuose. Turi nuodingų alkaloidų. Auginami žaliosioms trąšoms.
siauralapis lubinas
Ligos ir kenkėjai
Lubinų ligos: fuzariozė, kekerinis puvinys, miltligė. Kenkėjai: liucerninis amaras, daiginė muselė.
Lietuvoje
Kada lubinai paplito Lietuvoje, nėra žinoma. Jų aprašymų esama iš 19 a. vidurio. Juos augindavo ir užardavo žaliosioms trąšoms. 20 a. pradžioje nekultais lubinais buvo šeriamos avys. Daugiau lubinų pradėta sėti 20 a. 4 dešimtmetyje. 1934 į Lietuvą buvo įvežta mažai alkaloidų turinčių pašarinių geltonųjų lubinų. 1935 lubinais buvo apsėta daugiau kaip 24 tūkst. hektarų. Daugiausia jų buvo auginama Utenos, Alytaus, Trakų, Ukmergės apskrityse. Lubinų selekcija pradėta vykdyti 1934 Dotnuvos selekcijos stotyje, nuo 1957 perkelta į Žemdirbystės instituto Vokės filialą. Buvo selekcionuojami tik geltonieji pašariniai lubinai, nuo 1995 selekcionuojami ir siauralapiai lubinai, kuriamos siauralapių sideralinių, pašarinių ir neturinčių alkaloidų (tinkamų žmonių mitybai) lubinų veislės. Sukurta veislių: geltonųjų pašarinių lubinų – ‘Augiai’, ‘Baltieji’, ‘Gardeniai’, ‘Pamaina’, ‘Trakiai’, ‘Vilčiai’, siauralapių lubinų – ‘Pilkiai’, ‘Snaigiai’, ‘VB Derliai’, ‘VB Vilniai’, ‘VB Antaniai’, ‘VB Ugniai’. Lubinai auginami smėlio ir priesmėlio dirvožemiuose Rytų ir Pietų Lietuvoje. Nacionaliniame augalų veislių sąraše 2020 įrašytos 4 siauralapio lubino veislės: ‘VB Derliai’, ‘Boruta’, ‘Boregine’, ‘Probor’.
999