Lubliniec

Lubliniec (Liublnecas), miestas Lenkijos pietuose, Silezijos vaivadijoje, į pietvakarius nuo Čenstakavos; apskrities centras.

23 660 gyventojų (2021). Per Lubliniecą eina Poznanės–Katowicų, Čenstakavos–Opolės geležinkeliai ir plentai. Tekstilės, chemijos (plastikų), statybinių medžiagų (statybinės keramikos), medienos apdirbimo, maisto (pieno, malimo) pramonė, elektros mašinų remontas. Lublinieco apylinkėse – dideli sodininkystės ūkiai. Turizmas; poilsio centras. Tarptautinė fokloro šventė Z daleka i bliska.

Architektūra

Lublinieco pilis (13 a.; 18 a. antroje pusėje perstačius įgijo klasicizmo bruožų). Bažnyčios: Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (1505, 1842 perstatyta), Šv. Mikalojaus (14 a., 1579 išplėsta, 17 a. antroje pusėje perstatyta, bažnyčioje dera gotikos ir baroko stiliai), medinė Šv. Onos (1653), Šv. Kryžiaus (1842, perstatyta 1929), Šv. Stanislovo (1980), Šv. Kryžiaus Teresės (1985), Palaimintojo P. J. Frassati kareivinių (1995). Oblatówo vienuolyno kompleksas: rūmai (17 a., perstatyti 19 a.), modernistinė Šv. Stanislovo Kostkos bažnyčia (1928), vienuolynas (1930).

Istorija

Įkurtas apie 1270. Miesto teisės nuo apie 1300. Iki 1532 Lubliniecas buvo Silezijos Piastų (Opolės kunigaikščių) nuosavybė. 1327–1526 priklausė Čekijai, 1526–1742 – Habsburgams, nuo 1742 – Prūsijos karalystei (vokiškai vadintas Lublinitzu). Nuo 14 a. amatų ir prekybos centras. 16 a. plito protestantizmas. 19 a. pabaigoje imta plėtoti apdirbamąją ir tekstilės pramonę. Lublinieco gyventojai dalyvavo 1919–21 Silezijos sukilimuose. Po Tautų Sąjungos surengto plebiscito 1922 atiteko Lenkijai. 1939–45 prijungtas prie Vokietijos, 1941–45 vadintas Lobenu. 1743–1975 ir nuo 1999 Lubliniecas – apskrities centras.

2271

Lublinitz; -Loben