Lukiãnas (Lukianos) apie 120Samosata (Sirija) 180Egiptas, graikų sofistas, rašytojas satyrikas. Išmoko graikų kalbą, baigė retorikos mokyklą ir tapo keliaujančiu oratoriumi. Apsistojęs Atėnuose susidomėjo filosofija. Senatvėje buvo Romos vietininko Egipte kanceliarijos valdytojas ir grįžo prie sofistinių veikalų. Nustatyta, kad iš 80 išlikusių kūrinių tikrai jam priklauso apie 70. Vieną palikimo dalį sudaro įvairių rūšių sofistinės kalbos ir deklamacijos (parodomosios, proginės, mokomosios ir kita). Jose kalbama apie puikią salę, tirono žudiką, pirtį, aulininką, svetimšalį skitą, Falaridą, nuodingąsias gyvates, kritikuojamas Herodotas, šlovinama musė, garsų teisme garsas s kaltina garsą t ir kita. Kita grupė – dialogo formos veikalai. Juose kritikuojama religija ir teologija apskritai (Tragiškasis Dzeusas, Demaskuotasis Dzeusas, Dievų pašnekesiai ir kita), atskleidžiami žmonių trūkumai ir dorybės (Heterų pašnekesiai, Timonas), užsipuolamos visos filosofijos kryptys (Ikaromenipas, Gyvenimų pardavimas), diskutuojama dėl pernelyg didelio atikizmo vaikymosi (Pseodosofistas) ir kita. Trečią grupę sudaro diatribės (griežta, tulžinga, priekabi kalba su asmeninio pobūdžio išpuoliais) žanro veikalai, juose Lukianas kritikuoja filosofiją (Filopseudas ir kiti), diskutuoja istorijos rašymo klausimais (Kaip reikia rašyti istoriją), gina pantomimą (Apie šokį), parodijuoja neįtikimus ar neteisingus dalykus skelbiančią literatūrą, istorinius ir filosofinius veikalus (Teisingas pasakojimas). Kūrinių poetikai būdinga satyros priemonių įvairovė.
273