Lùkšio rinktnė, Póvilo Lùkšio rinktnė, 1948 03–1952 02 Mairónio rinktnė, Vidurio Lietuvos partizanų junginys (rinktinė), 1946 03–1953 03 kovojęs prieš sovietinį okupacinį režimą.
Veikė Kėdainių apskrityje, dalyje Kauno ir Raseinių apskričių. Nuo 1946 12 priklausė Jungtinei Kęstučio apygardai (Kęstučio apygarda), nuo 1948 04 – Prisikėlimo apygardai. Sudaryta iš 1944 Kėdainių apskrityje veikusios Lietuvos laisvės armijos Krakių apylinkės, kuri 1945 buvo pertvarkyta į armijos Kovo apylinkę, o ši – į Lukšio rinktinę. Veikė Betygalos, Dotnuvos, Grinkiškio, Gudžiūnų, Josvainių, Krakių ir Pernaravos valsčiuose. Buvo suskirstyta į 6 rajonus, rinktinei buvo dar priskirti Babtų, Baisogalos, Čekiškės, Jonavos, Raudondvario, Šeduvos, Vandžiogalos, Vilkijos ir Žeimių valsčiai.
Lukšio rinktinės partizanų grupė (1949): iš kairės pirmas neatpažintas, antras – vadas J. Paliūnas (Rytas) ir Mindaugo tėvūnijos vadas K. Kudokas (Diemedis)
Pirmasis rinktinės vadas – jaunesnysis leitenantas J. Jasinevičius (slapyvardis Margis), nuo 1946 08 – leitenantas A. Ragauskas (slapyvardis Ragelis). 1946 12 Labūnavos dvarą apsupus vidaus kariuomenei, dėl išdavystės buvo suimta rinktinės vadovybė. Vadas A. Ragauskas stengėsi suburti išblaškytus junginius, lankėsi juose, pranešdavo apie išdavystes. 1947 09 Vilniuje vykdydamas užduotį jis buvo saugumiečių suimtas. Rinktinės veikla pakriko, buvo sunaikintas organizacinis sektorius. 1948 rinktinė buvo pertvarkyta, pavadinta Maironio rinktine. Vadas P. Morkūnas (slapyvardis Drakas; nuo 1948 04) sudarė naujus – Gedimino ir Kudirkos – rajonus, dar veikė ir pavieniai būriai. Nuo 1949 08 rinktinės vadas buvo J. Paliūnas (slapyvardis Rytas), jį 1951 09 07 paskyrus Prisikėlimo apygardos vadu, rinktinei vadovavo V. Sankauskas (slapyvardis Daukantas).
Lukšio rinktinės rajonus pakeitus tėvūnijomis (tėvūnija), 1950 veikė Birutės, Kęstučio ir Mindaugo tėvūnijos; 1951 buvo sujungtos Birutės ir Kęstučio (šios neliko) tėvūnijos. Rinktinė geriausiai veikė 1949–51. 1952 02 ji vėl buvo pavadinta Lukšio (Povilo Lukšio) vardu. Jai 1952 01–05 laikinai vadovavo V. Šniuolis (slapyvardžiai Vytenis, Vytvytis). 1952 05 panaikinus Prisikėlimo apygardą, rinktinė 1952 07 buvo priskirta Kęstučio apygardai (buvusi Jungtinė Kęstučio apygarda); vadu 1952 05 vėl paskirtas J. Paliūnas, jam žuvus (1952 10 01) – V. Šniuolis.
Žymesni Lukšio rinktinės kovos veiksmai: 1944 12 15 V. Gudaičio (slapyvardis Rasas) vadovaujami partizanai įsiveržė į Grinkiškio miestelį ir paėmė sovietinės valdžios dokumentų, ginklų; 1945 07 sunaikinta Ilgižių (netoli Betygalos) stribų būstinė; 1949 07 22 Ruseinų miške per Mindaugo tėvūnijos partizanų kautynes (vyko 6 val.) su saugumo kareiviais šių žuvo 9, sužeisti 7 (partizanų žuvo 6). 1946 pabaigoje rinktinėje buvo apie 100 kovotojų (apytiksliais duomenimis, 67 jų 1944–46 žuvo).
Maironio rinktinės teritorijoje buvo įsikūręs Prisikėlimo apygardos štabas, 1949 02 Mėnaičių štabavietėje įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, Maironio rinktinės teritorijoje buvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadavietė; jos partizanai saugojo štabus, čia leistas Prisikėlimo apygardos laikraštis Prisikėlimo ugnis, kiti leidiniai. 1953 pradžioje rinktinės veikla nutrūko.
1712