Lunéville’io taika

Lunéville’io taika (Liùnevilio taikà), 1801 02 09 Prancūzijos ir Šventosios Romos imperijos taikos sutartis. Prancūzijos atstovo Juozapo Bonaparto ir Austrijos užsienio reikalų ministro L. J. von Cobenzlio pasirašyta Lunéville’yje (Lotaringija). Napoleonui Bonapartui sumušus Austrijos kariuomenę Marengo mūšyje (1800 06), o generolui J. V. Moreau – Hohenlindeno mūšyje (1800 12) Austrija nebeturėjo karinės jėgos, galinčios užkirsti kelią į Vieną. Lunéville’io taikos sąlygas nustatė Prancūzijos pirmasis konsulas Napoleonas Bonapartas. Jos pagrindu tapo 1797 Campo Formio taika, papildyta dviem punktais: patvirtintos nuo Prancūzijos priklausomos Ligūrijos ir Cizalpinės respublikos bei pripažintos t. p. nuo Prancūzijos priklausomos naujos Batavijos ir Helvecijos respublikos; Austrijos imperatorius Pranciškus II turėjo garantuoti taiką ne tik kaip Austrijos valdovas, bet ir kaip Šventosios Romos imperatorius. Be to, iš Austrijos erchercogo Ferdinando atimta Toskana, ji paskelbta Etrūrijos karalyste ir perduota valdyti Parmos hercogui. Lunéville’io taika reiškė vadinamosios Antrosios antiprancūziškos koalicijos žlugimą (karo padėtyje su Prancūzija liko tik Didžioji Britanija) ir 10 metų trukusių nepertraukiamų Europos valstybių kovų su revoliucine Prancūzija pabaigą. Europos žemyne ėmė vyrauti Prancūzija.