lúomas, ikikapitalistinės visuomenės teisiškai nustatyta socialinė grupė, kuri nuo kitų skyrėsi savo narių privilegijomis bei pareigomis. Kartais luomai buvo išskiriami pagal etninę kilmę, religiją ar profesiją.
Priklausymas luomui buvo paveldimas, bet kartais luomo teises buvo galima gauti už nuopelnus ar nusipirkti (tuo luomai skiriasi nuo kastų). Viduriniais amžiais luomo svarbiausia teisė buvo politinis atstovavimas (asmeniškai arba per atstovus) luominiuose susirinkimuose, kur svarstyta karaliaus valdžios politika, pirmiausia mokesčiai.
Pirmasis teoriškai luomų buvimą mėgino pagrįsti Platonas, valstybės gyventojus skirstęs į tris luomus – filosofų (valdovų), karių ir gamintojų. Viduriniais amžiais Europos visuomenės dažniausia skirstytos į tris arba keturis luomus: dvasininkus, bajorus (kartais atskiriama diduomenė ir riteriai) ir miestiečius. Kai kur (Švedijoje, Tirolyje) atskirą luomą sudarė valstiečiai. Prancūzijoje ir mažesniu mastu Anglijoje vadinamąjį trečiąjį luomą sudarė (teoriškai) visa prastuomenė. Luominis skirstymas nyko irstant arba naikinant feodalinę santvarką.
283
Lietuvoje
Lietuvą teorinė ir teisinė luomų samprata pasiekė kartu su krikščionybe.
Luomų įteisinimo pradžia – ankstyviausios didžiųjų kunigaikščių privilegijos (pirmosios 1387 Jogailos privilegija Lietuvos bajorams katalikams, Jogailos privilegija Vilniaus vyskupui, Jogailos privilegija Vilniui, visos 1387, ir kitos).
Pirmiausia susiklostė privilegijuotasis bajorų (bajorijos) luomas. Iš pradžių luominis solidarumas siejo tik valdančiojo elito nedidelę grupę, visų pirma kunigaikščių ir didikų (ponų) kilmės asmenis, ir neapėmė vidutinių bei smulkiųjų bajorų.
Lenkijos socialinė, politinė įtaka ir Jogailaičių dinastijos valdovų pastangomis Lietuvoje buvo įtvirtinta vientiso bajorų luomo samprata. Teisiškai ją pagrindė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų privilegijos ir Lietuvos statutai, baigė 1564–66 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės administracinės bei teismų reformos ir 1566 Antrasis Lietuvos Statutas. Į bajorų (šlėktų) luomą buvo sutelkti kunigaikščiai, ponai, t. p. vidutiniai bei smulkieji bajorai. Tada teisiškai visiškai susidarė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų luomas, nors liko jo narių didelių politinės įtakos ir turto skirtumų.
Įvedus krikščionybę ir spartėjant christianizacijai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje t. p. klostėsi privilegijuotasis dvasininkijos luomas, kurį sudarė skirtingos padėties, bet vienos bažnytinės teisės reglamentacijos ir panašios gyvensenos siejamos dvasininkų grupės (vyskupai, kunigai, vienuoliai).
Vėliausiai susiklostė neprivilegijuotieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luomai – miestiečių ir valstiečių.
Miestiečių luomo genezei pradžią davė savivalda (Magdeburgo teisė), kuri spartino miestų raidą ir specifinės miestiečių savimonės klostymąsi. Magdeburgo teisės privilegijos kiekvienam miestui būdavo teikiamos atskirai, bet Lietuvoje ilgainiui susidarė savo teises suvokiantis ir jas ginantis miestiečių luomas. Šio luomo idėjai visiškai įsitvirtinti ilgai trukdė bendros Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto teisės stoka. Tik per Ketverių metų seimą (1788–92) 1791 04 18 Miestų įstatymu tokia teisė buvo sukurta, miestiečiams suteikta galimybė, nors ir ribota, dalyvauti valstybės valdyme.
Valstiečių luomo klostymąsi skatino 15–16 a. reformos: pamažu nyko valstiečių grupių (arklininkai, bebrininkai, drevininkai ir kitos) įvairovė, tarpiniai socialiniai sluoksniai (keliuočiai, šarvuočiai, tarnybiniai bajorai), uždraustos nelaisvės (vergai) formos. 1557 Valakų reformos įstatymas ir vėlesni pertvarkymai sutelkė valstiečius į maždaug vientisą neprivilegijuotą luomą; valstiečių savimonei luomo idėja didesnės reikšmės neturėjo. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iki pat 18 a. pabaigos valstiečių luomas, kitaip nei kiti, iš esmės tebuvo teorinė sąvoka.
1795 Rusijai užėmus Lietuvą buvo įteisinti imperatorės Jekaterinos II Bajorų privilegijų rašto ir Miestų privilegijų rašto (abu 1785) nuostatai; jie gerokai sumažino iki tol turėtas abiejų luomų ir jų narių teises (tai buvo viena svarbių priežasčių, skatinusių bajorus ir miestiečius aktyviai dalyvauti 1794 sukilime, 1830–31 sukilime ir 1863–64 sukilime). 19 a. ir 20 a. pirmaisiais dešimtmečiais Rusijos valdomoje Lietuvoje bajorų ir dvasininkijos luomai išliko privilegijuoti ir nemokestiniai, nors jų narių nuosavybės, savivaldos ir net tikėjimo skleidimo teisės buvo ribojamos ir varžomos daugiausia dėl politinių priežasčių – mėginta nuslopinti išsivadavimo judėjimą, siekta paversti Lietuvą integralia Rusijos dalimi; pastarąjį siekį įgyvendinti labiausiai bandyta 19 a. antroje pusėje.
Valstiečių luomas teisiškai visiškai pripažintas tik po 1861 valstiečių reformos, kai buvo naikinamos feodalizmo liekanos ir luomai jau iro. Valstiečiams, tapusiems savininkais, ir iš jų išsiskyrusiam ūkininkų sluoksniui luomų privilegijos ūkiniu, politiniu ir nacionaliniu požiūriu trukdė, todėl lietuvių tautinis judėjimas, kuris rėmėsi valstietija ir kuriam vadovavo daugiausia iš ūkininkų kilę intelektualai, visuomenės skaidymui į luomus nepritarė.
Luomai išnyko atkūrus Lietuvos valstybę, teisiškai panaikinti 1918 11 02 paskelbus pirmąją laikinąją Lietuvos konstituciją, kuria įvesta visiems bendra Lietuvos pilietybė ir piliečių vienodų teisių bei pareigų nuostata.
2336
1412