lužitnai, sòrbai, Lùžicos sebai, veñdai (savivardis serbja, serby), Europos tauta. Viena iš penkių oficialiai pripažintų Vokietijos tautinių mažumų. Gyvena Brandenburgo ir Saksonijos žemėse (Lužicos istorinė sritis) Vokietijoje. Apie 60 000 žmonių (21 a. pradžia). Kaba lužitėnų kalbomis (slavų kalbų grupė), vokiečių kalba. Tikintieji – katalikai, evangelikai liuteronai. Skiriami lužitėnai aukštaičiai (apie 40 000 žmonių, gyvena Saksonijos žemėje, kultūrinis centras – Bautzenas) ir lužitėnai žemaičiai (apie 20 000 žmonių, gyvena Brandenburgo žemėje, kultūrinis centras – Cottbusas). Abi grupes skiria religija (aukštaičiai – liuteronai, žemaičiai – katalikai) ir papročiai – aukštaičiai švenčia raganų deginimo dieną (04 30), šventojo Martyno, Barboros ir Mikalojaus dienas, žemaičiai – daugiausia Velykas, žiemos pabaigos šventę Maik. Lužitėnų antrasis – sorbų (pagal savivardį) – vardas vartojamas norint atskirti juos nuo Serbijos serbų.

velykinis arklių išjodinėjimas: Panschwitz-Kukau (prie Bautceno, 1992)

Tradiciniai verslai – ariamoji žemdirbystė (rugiai, cukriniai runkeliai), gyvulininkystė. Amatai: margučių puošyba, pynimas, kepimo lentų gamyba, puodininkystė, rečiau – dailusis audimas ir siuvinėjimas.

Lužitėnų mitybos tradicijoms įtakos turėjo vokiečiai. Tradiciniai valgiai: bulvės, košės (avižų, grikių), sriubos (alaus, pieno, dešros, pasukų), grybai, daržovės. Švenčių tradiciniai patiekalai – mėsiški valgiai (kraujinės ir kepeninės dešros, kiauliena, jautiena).

Moterų tautiniai kostiumai dėvimi dažniausiai per šventes, turi regioninių savitumų, bendri bruožai: vienas ar keli klostuoti sijonai, palaidinė, sijono apjuostis, prijuostė, kykai. Tradicinis tautinis vyrų kostiumas neišliko.

Veikia lužitėnų kultūros draugijos: Domovina (1912–1937 ir nuo 1945), Sorbų etnografijos (įkurtas 1992, veikia Bautzene) ir Leipzigo unstituto Sorbistikos institutai, Žemutinės Lužicos muziejus (įkurtas 1994); lužitėnai turi savo vaikų darželių, mokyklų, spaudą, radijo ir televizijos programų. Lužitėnų aukštaičių tradicijas išsaugoti padeda Katalikų bažnyčia – lužitėnų kalba vyksta ne tik pamaldos, bet ir kultūriniai renginiai; iš šių originalesni velykiniai žirgų išjodinėjimai.

Lužitėnai – vakarų slavų palikuonys, per Didįjį tautų kraustymąsi 5 amžiuje apsigyvenę vokiečių rytinėse žemėse. 1526 lužitėnų žemės tapo Habsburgų imperijos dalimi. Prasidėjo stiprus lužitėnų vokietinimas, lužitėnai žemaičiai priėmė evangelikų liuteronų tikėjimą, aukštaičiai liko katalikai. Lužitėnai turi savo vėliavą ir himną (Rjana Łužica / Gražioji Lužica). Lužitėnų vėliavos spalvos artimos Rusijos vėliavai – ji atsirado dėl panslavizmo idėjų, minima nuo 1842. Po 1990 Brandenburgo ir Saksonijos žemės nemažai lėšų skiria lužitėnų kultūros ir švietimo reikmėms.

1468

RYŠIAI SU LIETUVA. 19 a. viduryje Prahos universiteto studentai lužitėnai studijavo ir lietuvių kalbą. Klaipėdos krašto veikėjas V. Gaigalaitis, kaip Prūsijos landtago atstovas, 19 a. 2 dešimtmetyje gynė lietuvių ir lužitėnų kalbų teises. Kompozitorius K. A. Kocoras (1822–1904) sukūrė muziką G. Sauerweino tekstui Gals yr’ tylėjimo (1894; pirmą kartą atlikta 1895 Tilžėje). Po Pirmojo pasaulinio Karo lužitėnai ir Mažosios Lietuvos lietuviai bendradarbiavo Vokietijos nacionalinių mažumų sąjungoje. F. Mětškas (1916–1991) išvertė į lužitėnų kalbą lietuvių autorių eilėraščių, apsakymų, palaikė ryšius su lietuvių kultūros veikėjais.

L: O. Kolberg Dzieła wszystkie t. 59 cz. 1. Materiały do etnografii Słowian zachodnich i południowych. Cz. 1 Łużice Wroc-ław–Poznań 1985.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką