lyči sántykis, visuomeninių santykių organizavimo norminis principas, lemiantis vyrų ir moterų padėtį, jų sąveikos elementus, privilegijas, pareigas ir teises. Šis principas dažniausiai reglamentuoja tas visuomeninio gyvenimo sritis, kurios numato kiekvienos lyties skirtingus vaidmenis ar veiklas ir nevienodai paskirsto vyrų ir moterų materialinius, socialinius ir simbolinius išteklius bei galią. Lyčių santykis apibrėžia šeimos, darbinės veiklos, politinio gyvenimo, švietimo sistemos, globos ir seksualumo socialines struktūras. Lyčių santykis kinta, nes konkrečioje visuomenėje ar konkrečiu istoriniu laikotarpiu jį įteisina vyraujantys socialiniai institutai (kultūra, religija, filosofija, socialiniai mokslai), kurie nustato teisės ir doros normas, tikėjimą ir vertybes. Jų santykį apibrėžiančios doktrinos įteisina konkrečios socialinės politikos siekius kiekvienos lyties atžvilgiu ir suformuoja savitą visuomeninių santykių struktūrą. Lyčių santykis gali įgyti įvairių formų, bet Vakarų religinės, filosofinės ir politinės minties istorijoje vyrauja arba vienos lyties pranašumo įteisinimo prieš kitą lytį, arba abiejų lyčių lygiateisiškumo doktrinos. Viduriniais amžiais krikščioniškasis mokymas lyčių santykį suvokė kaip doros klausimą, nusakantį vyro ir moters pareigas šeimoje ir jų santykį su Dievu. Religinė doktrina įteisino dorinį vyro pranašumą prieš moterį ir įtvirtino patriarchalinę santvarką Vakarų visuomenėje. Didžiosios Britanijos rašytojos M. Wollstonecraft pirmasis feministinis manifestas Moterų teisių apgynimas (A Vindication of the Rights of Woman 1792) siekė paneigti šią diskriminacinę nuostatą ir suteikti moteriai lygiavertį su vyrais statusą. 19 a. įsigalėjus liberalizmo doktrinai lyčių lygiateisiškumo problemos svarstymai buvo siejami su pilietybės ir politinių teisių klausimais. Tai lėmė pirmųjų feministinių judėjimų atsiradimą. Beveik visos 19 a. pabaigos radikalios ideologijos – feminizmas, socialdemokratija, socializmas, anarchizmas – kėlė moterų diskriminacijos panaikinimą kaip vieną svarbiausių politinių tikslų, kurį galima pasiekti suteikus politines ir pilietines teises moterims. 20 a. antroje pusėje daugelyje Vakarų visuomenių moterims išsikovojus lygias teises politinėje ir visuomeninėje sferoje vadinamosios antrosios bangos feministės ėmė tirti kultūroje, seksualinio gyvenimo praktikoje ir kalbos struktūroje užkoduotus lyčių santykius bei hierarchines ir diskriminacines struktūras. 20 a. 8 dešimtmetyje Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose kilo vyrų judėjimai – siekta naujai permąstyti vyro vaidmenį ir identitetą moderniojoje visuomenėje. 20 a. pabaigoje socialinės teorijos atsisakė vyro arba moters dominavimo kritikos ar lygiateisiškumo analizės supaprastinto modelio. 20 a. 9 dešimtmetyje lyčių santykio pažinimas imtas sieti su individo pozicija visuomenės klasinėje struktūroje, jo rase, etniškumu ir seksualine orientacija. Modernioji demokratinė visuomenė lygiavertį lyčių santykį viešajame gyvenime stengiasi apibrėžti teisiškai, bet daugelis vyrų ir moterų socialinės sąveikos situacijų atitinka tuos lyčių santykio modelius, kurie yra užkoduoti neįvardytuose lyčių stereotipuose, religiniuose įsitikinimuose, ideologinėse ir politinėse nuostatose. Daugelyje pasaulio šalių lyčių santykius reglamentuoja Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisų deklaracija (1948) ir Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979).
LIETUVOJE modernų požiūrį į lyčių santykį skelbė 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje tautinio sąjūdžio ideologijos, įvardijančios vyrų ir moterų vaidmenis bei pareigas tautos kūrimo procese. 1905 Didysis Vilniaus seimas pripažino moterų ir vyrų lygybės principus. Per pirmąjį Lietuvos moterų suvažiavimą (1907) buvo svarstomos Lietuvos moterų problemos ir lygybės klausimai. Lyčių lygybę propagavo Žemaitė, Šatrijos Ragana, G. Petkevičaitė-Bitė (1920 atidarė Steigiamojo Seimo pirmąjį posėdį). 1918 Laikinoji Lietuvos Konstitucija paskelbė lygias moterų ir vyrų teises. SSRS okupacijos metais buvo diegiamas moterų lygiateisiškumo ir lygiaverčio dalyvavimo viešajame gyvenime modelis, bet šeimai buvo būdinga patriarchalinė struktūra. Atkūrus nepriklausomybę lyčių santykio, kaip norminės struktūros, kritikai ir raidai didelę įtaką daro akademinio feminizmo atstovės ir Vilniaus universiteto Lyčių studijų centras (įkurtas 1992, nuo 2000 vedėja D. Leinartė). Lyčių santykius viešajame gyvenime reglamentuoja Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas (1998, įsigaliojo 1999), jo laikymąsi prižiūri Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (įkurta 1999, iki 2003 Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, nuo 2015 kontrolierė A. Skardžiuvienė). Nemažas vaidmuo tenka ir nevyriausybinėms organizacijoms: Moterų informacijos centrui (įkurtas 1996, nuo 2008 direktorė J. Šeduikienė), Lygių galimybių plėtros centrui (įkurtas 2004, direktorė V. Aleksejūnė), moterų užimtumo ir krizių regioniniams centrams. Lietuvos socialdemokratų partija įtvirtino ir vykdo nuostatą, kad įvairiose institucijose rinkimų sąrašuose nebūtų daugiau dviejų trečdalių vienos lyties asmenų. Lyčių lygybę propaguoja M. A. Pavilionienė, 1991–96 vadovavusi Lietuvos universitetų moterų asociacijai, 1994–2000 – Vilniaus universiteto Moterų studijų centrui, sudariusi straipsnių rinkinį Feminizmas ir literatūra (1996) bei parašiusi veikalą Lyčių drama (1998).
3159