lyči sociològija, sociologinių tyrimų šaka, nagrinėjanti moterų ir vyrų socialinius skirtumus, padėtį visuomenėje ir šeimoje, valstybės politiką šeimos, darbo, valdžios institucijų, kultūros atžvilgiu. Lyčių sociologijoje taikomi įvairių disciplinų – psichologijos, lingvistikos, kultūros studijų, demografijos, istorijos, politikos mokslų, filosofijos – tyrimo metodai. Pagrindinė teorinė prielaida yra biologinės lyties ir lyties socialinių kategorijų, kaip savarankiškų ir nebūtinai tarpusavyje derančių individo lyties komponentų, konceptualus skyrimas. Lyčių sociologijoje asmens lytis traktuojama kaip socialiai konstruojamas procesas, priklausantis nuo konkrečių istorinių ir kultūrinių sąlygų, o ne kaip biologinės prigimties veiksnys ar duotybė. Individas iš socialinės aplinkos ne tik perima jo lyčiai priskiriamas socialines kategorijas ir simbolines raiškas (vyriškumą ir moteriškumą), bet taip pat jas aktyviai modifikuoja ir adaptuoja. Makrosociologijos požiūriu, lyties socialinės kategorijos yra visuomenės institucijos, formuojančios asmens savivoką ir apibrėžiančios vyrų bei moterų socialinės sąveikos praktikas ir hierarchinio pobūdžio visuomenės organizacines struktūras, kurios nevienodai paskirsto visuomenės gėrybes (pinigus, prestižą, galią, socialinio mobilumo galimybes) tarp skirtingos lyties asmenų.
Lyčių sociologija (arba lyčių studijos) kaip savarankiška mokslo sritis atsirado 20 amžiaus 4 dešimtmetyje, susiformavus vadinamajai lyties vaidmenų teorijai. Iki 20 amžiaus lyčių santykių aptarimas buvo tik radikalių politinių ideologijų problematika, apsiribodavo vyrų ir moterų psichologinių skirtumų aprašymu. Socialinio vaidmens samprata, kad individo visuomeninis elgesys išmokstamas ir atliekamas, buvo pritaikyta skirtingų lyčių analizei. Šią teoriją išpopuliarino Jungtinių Amerikos Valstijų struktūrinio funkcionalizmo atstovai M. Komarowski ir T. Parsonsas, kurie bandė aprašyti lyčių norminius vaidmenis ir lyties socializacijos procesą (kaip individai perima vyro ar moters vaidmenis). 20 amžiaus 7 dešimtmetyje padidėjus feminizmo įtakai lyčių sociologijos atstovai Vakaruose ėmė daugiau tirti galios santykių struktūrą. Moterų diskriminacijos ir emancipacijos klausimas iliustruojamas vyrų ir moterų pajamų, išsilavinimo, dalyvavimo darbo rinkoje skirtumais, svarstoma motinystės ir dalyvavimo viešajame gyvenime problema, domimasi smurto apraiškomis šeimoje. Sovietų sociologija labiau siekė parodyti moterų emancipacijos procesą SSRS, todėl dauguma sociologinių tyrimų buvo orientuoti į socialinės demografinės statistikos analizę. Kita svarbi sovietinės lyčių sociologijos kryptis buvo moters padėties šeimoje analizė – ištekėjusios moters statusas buvo pateikiamas kaip norminis modelis. 20 amžiaus 9 dešimtmetyje lyčių diskriminacijos tyrimai buvo siejami su socialine nelygybe, atsirandančia socialinės klasės, etniškumo ir rasiniu pagrindu. 20 amžiaus 10 dešimtmetyje populiarėjo vyrų ir vyriškumo studijos, kurias pradėjo Australijos sociologė R. Connell (buvęs R. W. Connellis), bet moterų socialinių problemų analizė išliko vyraujančia lyčių sociologijos tyrimų atmaina. Lyčių sociologijos pagrindiniai periodiniai leidiniai: Signs (nuo 1975), Gender and Society (abu Jungtinės Amerikos Valstijos, nuo 1987), Journal of Gender Studies (Didžioji Britanija, nuo 1998).
LIETUVOJE lyčių sociologija pradėjo formuotis 20 amžiaus 10 dešimtmetyje, Vilniaus universitete atsiradus sociologijos studijoms ir 1992 įsteigus Lyčių studijų centrą. Atliekami lyčių vaidmenų šeimoje (G. Purvaneckienė), moterų diskriminacijos viešosiose struktūrose (A. Žvinklienė), vyriškumo (A. Tereškinas), intymumo (A. Maslauskaitė), lyčių užimtumo darbo rinkoje ir valstybės politikos lyčių aspektu (J. Reingardienė ir V. Kanopienė) tyrimai.
3159