šlako lydalas
lỹdalas, išlydyta arba išsilydžiusi medžiaga, kurios temperatūra artima lydymosi temperatūrai ir santykinai tolima kritinei temperatūrai. Skiriami metalų, puslaidininkių, joniniai, organiniai (būdingos van der Waalso jėgos tarp molekulių) ir polimerų lydalai, pagal cheminę prigimtį – druskų, oksidų, silikatų lydalai. Lydalams, kaip ir visiems skysčiams, būdinga artimoji tvarka (artimoji ir tolimoji tvarka), bet struktūra yra kitokia: juose gali susidaryti asociatų, skirtingos gyvavimo trukmės mikrokristalitų, atomų arba molekulių kitokių darinių. Lydalus, daugiausia joninius (druskų, metalų halogenidų, šarmų, oksidų, chalkogenidų), sudaro įvairaus krūvio ir ženklo paprasti ir kompleksiniai jonai, nedisocijavusios ir didelės molekulinės masės molekulės, t. p. skylės, dislokacijos.
Lydymosi metu pakitus cheminiui ryšiui keičiasi lydalo savybės, pvz., puslaidininkiai tampa laidesni elektrai, kai kurių kristalinių halogenidų, pvz., GaCl3, joninis laidumas gerokai sumažėja. Lydalai naudojami metalams gauti ir gryninti, susidaro lydant metalus. Iš lydalų auginami monokristalai, epitaksinės plėvelės. Oksidų ir druskų lydalai naudojami kaip katalizatoriai, druskų lydaluose atkaitinami ir grūdinami metalai, jie naudojami aukštatemperatūriuose kuro elementuose, kaip fliusai, reakcijos terpė, absorbentai, ekstrahentai. Metalurgijoje lydalai – tarpiniai arba šalutiniai lydinių produktai, pvz., šlakai (silikatų ir oksidų lydalai), šteinai (arsenidų lydalai). Gamtinis lydalas yra magma.