geležies lydinys su chromu

lydinỹs, kieta medžiaga, gaunama sulydant ar kitaip sujungiant 2 ar daugiau komponentų (nemetalų, metalų arba metalų ir nemetalų). Nemetalų lydinių atomus jungia cheminis ryšys. Kai kurie jų (pvz., granitas, bazaltas, feldšpatas) sudaryti iš natūralaus susilydžiusių silikatų mišinio ir naudojami kaip akmens liejiniai, kiti – dirbtiniai nemetalų lydiniai (pvz., stiklas, sudarytas iš silicio ir kitų oksidų lydalo). Metalų lydiniai (jų atomus dažniausiai jungia metališkasis ryšys) yra kristalinės medžiagos, bet juos aušinant labai dideliu greičiu galima gauti ir amorfinius lydinius. Dažniausiai metalų lydiniai gaunami sulydant metalus arba metalus ir nemetalus (pvz., geležį su anglimi), rečiau difuziniu įsotinimu aukštoje temperatūroje, miltelių metalurgijos (sukepinant presuotus metalų ir nemetalų miltelius), kristalų augimo (garinant vakuume) būdu, plazminiu lydymu, elektrolize ar pagal specialias technologijas (pvz., preciziniai, kaitrai atsparūs, korozijai atsparūs, magnetiniai ar kitų savybių lydiniai). Metalų lydiniai yra stipresni, kietesni, atsparesni dilimui, geresnių magnetinių savybių, brangesni negu techniškai gryni metalai. Savybės keičiamos lydinius atkaitinant, grūdinant, atleidžiant ar kitaip termiškai apdirbant arba šaltai deformuojant. Metalų lydinių savybes lemia ne tik komponentų kiekis ir jų cheminė sudėtis, bet ir fazinė sandara. Pagal fazinę sandarą lydiniai skirstomi į vienfazius (homogeninius), dvifazius, trifazius ir daugiafazius (heterogeninius); vienfaziai yra minkštesni ir plastiškesni negu dvifaziai ar daugiafaziai. Techniniai metalų lydiniai būna konstrukciniai (naudojami statybinėms konstrukcijoms, mašinų, prietaisų ir kitoms detalėms gaminti), įrankiniai (naudojami štampams, presavimo formoms, matavimo, pjovimo ir kitiems įrankiams gaminti) ir specialieji lydiniai (magnetiniai); liejamieji (detalės gaminamos liejimu) ir deformuojamieji (detalės gaminamos plastiniu deformavimu); dvikomponenčiai, trikomponenčiai ir daugiakomponenčiai. Metalų lydiniai dažniausiai vadinami pagal pagrindinį (jo lydinyje daugiausia) ar svarbiausius komponentus (pvz., geležies, vario, nikelio, geležies‑anglies, vario‑nikelio‑mangano lydiniai) arba tik jiems būdingu pavadinimu (pvz., žalvaris – vario‑cinko lydinys, bronza – vario‑alavo lydinys). Metalų lydinių atominę sandarą, elektroninę struktūrą, fizikines savybes tiria metalų fizika, o cheminės sudėties, struktūros ir savybių tarpusavio priklausomybę, kitimą dėl įvairių procesų – metalotyra. Metalų lydinių struktūros priklausomybė nuo lydinių sudėties ir temperatūros vaizduojama būsenų diagrama. Lydiniai naudojami kaip konstrukcinės, elektrotechninės ir kitos medžiagos.

Metalų lydiniai buvo lydomi jau senovėje, iš jų gaminti papuošalai, ginklai, buities įrankiai, monetos. Vario lydinius su alavu ir kitais elementais lydyta jau apie 2800 metų prieš Kristų. Mokslas apie metalo lydinius sparčiau plėtojamas nuo 19 a. pabaigos–20 a. pradžios, kai buvo sukurti metalografijos, rentgenostruktūrinės ir terminės analizės pagrindai.

2203

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką