Lydžio rinktinė

Lỹdžio rinktnė, Lietuvos partizanų junginys (rinktinė), 1945 pradžioje–1947 07 kovojęs prieš sovietinį okupacinį režimą.

Priklausė Žemaičių legionui, nuo 1946 09 – Jungtinei Kęstučio apygardai (Kęstučio apygarda). Veikė Pagėgių, Šilutės ir Tauragės apskrityse, Raseinių apskrities Nemakščių, Šimkaičių ir Viduklės valsčiuose. Ši rinktinė – pirmasis didelis Lietuvos partizanų junginys Pietų Žemaitijoje (apėmė 16 valsčių). Ją sutelkė Eržvilko gimnazijos mokytojai – Lietuvos laisvės armijos karininkai bei kariai H. Danilavičius (slapyvardis Vidmantas), J. Kubilius (slapyvardis Bernotas), A. Giedraitis, P. Ruibys (slapyvardis Garbštas), J. Žičkus (slapyvardis Viksva) ir kiti – iš Tauragės apskrities valsčiuose veikiančių armijos būrių. Jie rinktinei vadovavo iki 1946 03 mokytojaudami; vėliau vadovybė išsikėlė į miškų slėptuves.

Lydžio rinktinės 3 kuopos partizanai (apie 1946)

1945 08 buvo sudarytas Lydžio rinktinės štabas su operatyviniu (veikiančiuoju), organizaciniu, informacijos ir žvalgybos bei ūkio skyriais. Pirmuoju rinktinės vadu tapo buvęs Eržvilko valsčiaus Lietuvos laisvės armijos štabo viršininkas leitenantas P. Ruibys (slapyvardžiai Garbštas, Žigas). Pirmoji (Kadagio) kuopa (5 būriai; jos vadas G. Kisielius, slapyvardžiu Tomas) veikė Batakių, Eržvilko, Gaurės, Nemakščių, Skaudvilės, Šimkaičių ir Viduklės valsčiuose, antroji (Uosio) kuopa (3 arba 4 būriai; vadas Mateika, slapyvardžiu Mažeika) – Kaltinėnų, Kvėdarnos, Laukuvos, Šilalės ir Tauragės valsčiuose, trečioji (Neptūno) kuopa (3 būriai; vadas kapitonas A. Mieliulis, slapyvardžiu Neptūnas) – Švėkšnos, Vainuto, Žemaičių Naumiesčio ir Žygaičių valsčiuose. Kuopų veiksmus koordinavo ir operatyviniam skyriui vadovavo J. Kasperavičius (slapyvardis Šilas). Kiekvienoje jų buvo nuo apie 100 iki apie 150 kovotojų. Vėliau, kovose patyrus nuostolių, visoje rinktinėje jų liko iki 200.

Lydžio rinktinės partizanai užiminėjo valsčių centrus, seniūnijas, rinkimų apylinkes, kitas sovietines įstaigas, naikino rastus mobilizacinius, mokesčių, rinkimų dokumentus, trukdė iš SSRS kolonistams apsigyventi ištremtųjų ūkiuose, rengė pasalas sovietiniams kariniams daliniams ir stribams. 1946 02 rinktinės vadu buvo paskirtas H. Danilavičius (slapyvardis Vidmantas). Rinktinė tapo kuriamos Jungtinės Kęstučio apygardos (1946 09–1948 04; vėliau vadinta Kęstučio apygarda) pagrindu; jai priklausė. Nuo 1947 07 rinktinė vadinta Aukuro rinktine, nuo 1948 vasaros – Butigeidžio rinktine.

Jungtinė Kęstučio apygarda iš rinktinės perėmė statutą, vidaus tvarkos ir kitą normatyvinę medžiagą (vėliau J. Žemaitis, slapyvardžiu Vytautas, ją pritaikė rengdamas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio normatyvinius dokumentus). Jungtinės Kęstučio apygardos vadu tapęs J. Kasperavičius (slapyvardžiai Angis, Visvydas) perėmė iš rinktinės ir laikraščio Laisvės varpas leidybą su spausdinimo priemonėmis, pavertė jį apygardos laikraščiu.

1766