lygióji kerãmika, lipdyta lygiu paviršiumi keramika iš molio su grūsto granito ar smėlio priemaišomis. Indų paviršius gali būti šiurkštus, išlygintas ar nugludintas. Ji būdinga į rytus nuo Lietuvos esančioms baltų kultūroms – Dniepro‑Dauguvos kultūrai, Bancerovo-Tušemlios kultūrai ir ankstyvųjų slavų Prahos kultūrai.
Lietuvoje lygioji keramika pradėta naudoti neolite, paplito nuo pirmo tūkstantmečio po Kristaus vidurio; brūkšniuotosios keramikos kultūros laikotarpio gyvenvietėse lygiosios keramikos randama nedaug (keli procentai randamos keramikos), daugiau jos aptinkama nuo 2–3 a. plintant grublėtajai keramikai. Lygioji keramika – dažniausiai lipdyti įvairaus dydžio žemais kakleliais mažai profiliuoti ar kibiro pavidalo puodai platesne už dugną anga, kartais viršutinėje dalyje puošti duobučių eilėmis, gnaibymu. Lygiosios keramikos dažniausiai aptinkama Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paminkluose (vyrauja neaukšti dubenėliai, puodynės). Atskirą grupę sudaro juodu ar rudu gludintu paviršiumi lipdyta keramika, kuri Lietuvoje atsirado pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų, plačiau paplito nuo 3–5 a. po Kristaus.
lygiosios keramikos puodai
1490