lỹrika (gr. lyrikos – dainuojamas pritariant lyrai), viena iš trijų pagrindinių (šalia epo ir dramos) grožinės literatūros rūšių. Kūriniai dažniausiai eiliuoti, perteikia individo vidinius išgyvenimus, asmenybės ir pasaulio santykį, tam tikrą dvasinį nusiteikimą, įspūdžius, nuotaikas, jausmus, mintis. Eilėraščio vyksmą formuoja lyrinio subjekto poetinis išgyvenimas. Būdinga lyrizmas, švelnus jausmingumas, nuoširdumas. Kūrinių kalba dažniausiai sudaryta pagal tam tikrą eilėdaros sistemą, siužetas nebūtinas. Dažniausia ypatybė – figūrų, būsenų, vaizdų autonomija. Lyrikos teorija nagrinėja bendruosius lyrikos, kaip literatūros rūšies, bruožus ir dėsningumus. Gali būti skiriama meilės (užuomazgos liaudies dainose), išpažintinė (confessional lyrics), hermetinė (hermetizmas) lyrika, kurios ištakos – simbolizmas, dekadentizmas (Ch. Baudelaire’as, S. Mallarmé), filosofinė, meditacinė ir kitos lyrikos rūšys. Pagrindiniai lyrikos žanrai: eilėraštis (universaliausias), daina (rašytinė lyrika), rauda (atėjusi iš tautosakos), elegija, romansas, odė, himnas, epitafija, epigrama, parodija, satyra, pasakėčia, baladė, poema, idilė, madrigalas, enkomionas (giesmė, šlovinanti didvyrį arba sportinių varžybų nugalėtoją), ekfrazė (poetinis kūrinys, aprašantis paveikslą, skulptūrą arba architektūros kūrinį), žanrai, kuriems svarbi forma – sonetas, trioletas, lyrinė drama ir kiti. Išsiskiria Rytų ir Vakarų lyrikos tipai. Vakaruose lyrikoje svarbi psichologinė individualizacija, raiškos priemonių įvairovė, Rytų lyrikoje vyrauja pasaulio visumos samprata, nuasmeninta kontempliacija, pastovūs įvaizdžiai, lakoniška forma ir staigus prasmės atsivėrimas (trumpieji žanrai, pvz., haikus, tanka ir kita).
Lyrikos užuomazgos – apeiginės giesmės, religiniai himnai, raudos, darbo ir meilės dainos, gyvavusios iki rašto atsiradimo. Šumerų dantiraščiuose pirmieji lyrikos kūriniai įrašyti ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų, senovės Egipto papirusuose meilės daina užrašyta trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų. Lyrika išsirutuliojo iš sinkretinio meno, jungiančio tekstą, melodiją, ritminį judesį, ritualinę apeigą. Rašytinė lyrika išsaugojo ritminę kalbos sandarą ir strofas. Vakaruose pirmaisiais lyrikos tekstais laikoma Giesmių giesmės knyga (manoma, autorius Saliamonas 970–33 pr. Kr.; į Bibliją įtraukta 1 a. po Kr.) ir įvairios psalmės. Kinų Dainų kanone (6 a. pr. Kr.), Aristotelio Poetikoje (4 a. pr. Kr.), t. p. indų mąstytojo Vamano traktate Kavyalankarasutra (7 a.) lyrika buvo suvokta kaip atskira literatūros rūšis ir atskirta nuo dramų, pasakojimų, filosofinių ir mokslinių traktatų, rašomų eilėmis. Graikų kalba terminas lyrika (nuo instrumento lyros) prigijo Europos literatūroje kartu su graikų terminu poezija (pirmoji reikšmė – kūryba) ir buvo vartojami kaip sinonimai. Senovės Graikijoje terminas lyrika pradėtas vartoti choro dainuojamai poezijai (choral lyrics) ir poeto jausmus išreiškiančiai dainai. Pirmieji sukūrė dainų senovės graikų lyrikai – 7–6 a. pr. Kr. Lesbo saloje gyvenę poetai Sapfo ir Alkajas, chorams žodžius rašė poetai Arionas, Stesichoras, Simonidas, Ibikas, t. p. Bakchilidas ir Pindaras – jie sukūrė ditirambinių odžių žanrą. Pirmieji autoriai, rašę lotynų kalba 1 a. pr. Kr., – Katulas, Horacijus. Viduramžių lyrikai priskiriamos trubadūrų dainos, krikščionių himnai ir įvairios baladės. Renesanso epochoje labiausiai ištobulintas soneto žanras (juos rašė F. Petrarca, W. Shakespeare’as, E. Spenseris, J. Miltonas). Klasicizmas lyriką varžė racionalia logika ir griežtais žanrų kanonais. Lyrika išpopuliarėjo romantizmo (18 a. pabaiga–19 a.) laikotarpiu, buvo laikoma žmogaus savimonės forma, grindžiama emociniu kalbėjimu. Žymiausi to meto lyrikai – W. Blake’as, W. Wordsworthas, J. Keatsas, V. Hugo, J. W. Goethe, H. Heine ir kiti. 19 a. poezija, su išimtimis vadinama lyrika, buvo paveikta realizmo, pagal kurį kiekvienas gyvenimo reiškinys gali tapti lyrikos objektu (konkrečioji poezija, naujasis daiktiškumas). 19 a. pabaigoje paplito iš dailės atėjęs impresionistinis vaizdavimo stilius (impresionizmas), simbolistinė (simbolizmas) individo ir pasaulio santykio raiška. Nuo 19 a. pabaigos modernizmas ir avangardo kryptys (ekspresionizmas, dadaizmas, siurrealizmas, futurizmas, konstruktyvizmas) lyriką papildė naujomis meninės stilistinės raiškos (koliažo, simultaninio kalbėjimo) priemonėmis. Vienoje žymiausių literatūros tyrinėtojo H. Friedricho (1904–78) lyrikos teorijos knygų Moderniosios lyrikos struktūra (Die Struktur der modernen Lyrik 1956) 19 a. vidurio–20 a. vidurio lyrika vadinama moderniąja, nuo 20 a. vidurio – postmoderniąja. Po II pasaulinio karo Vakarų Europos lyrikoje įsivyravo europinis modernizmas (G. Bennas), gamtos tradicija (W. H. Lehmannas), naujasis hermetizmas (P. Celanas, I. Bachmann). 7 dešimtmetyje atsirado propagandinių eilėraščių (naujasis realizmas), vėliau nuo kolektyvinių subjektų pereita prie individualių. Modernizmas įteisino asociacijų ir simbolių kalbą, simultaninį rašymą, postmodernizmas – atsiribojimo, dvigubos ironijos, meno kaip žaidimo sampratą.
Lyrika Lietuvos literatūroje
Lietuvoje lyrikos sąvoka žinoma iš M. K. Sarbievijaus poetikos paskaitų (1626; išleistos Krokuvoje – Apie tobuląją poeziją, arba Vergilijus ir Homeras / O poezji doskonalnej czyli Vergiliusz i Homer / De perfecta poesi, sive Vergilius et Homerus 1954, Poetikos paskaitos / Wykłady Poetyki / Praecepta poetica 1958). Eiliuoti lyriniai kūriniai dažniausiai buvo vadinami giesmėmis arba dainomis (pvz., M. Husoviano poema Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę / Carmen de statura, feritate ac venatione bisontis 1523, lietuvių kalba išspausdinta 1963 periodikoje, išleista 1977, A. Strazdo rinkinys Giesmės svietiškos ir šventos 1814, A. Baranausko Dainu dainelę 1857). Pirmą kartą poezijos terminas pavartotas Aušros žurnale 1884 (S. Dagilio straipsnis Keli žodžiai apie poeziją), jis pakeitė terminus giesmė, daina, eilėraštis. Lyrikos sąvoka spaudoje pradėta vartoti 1907–17 (A. Jakštas (Dambrauskas), K. Puida, V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga). Vėliau bandyta skirti – lyrika vadinta daugiau individualios saviraiškos kūriniai, poezija – eiliuoti tekstai, kuriuose vyrauja aprašymo ar pasakojimo elementai (baladė, pasakėčia, poema, satyrinis eilėraštis), t. p. neeiliuoti tekstai, grindžiami poetinės nuotaikos, vientisos tonacijos, perkeltinės reikšmės ir leitmotyvo principais (pvz., eilėraštis proza).
Lietuvių lyrika, kaip grožinės literatūros rūšis, pradėjo klostytis 19 a. viduryje, veikiama besiformuojančios nacionalinės savimonės ir romantizmo estetikos, kuri įteisino asmenybės saviraišką kaip svarbiausią poetinės kūrybos principą. A. Baranausko lyrikos (Dainu dainelę 1857, Neramumas 1863) kalba artima liaudies dainoms, impulsyvi, melodinga, gamtos vaizdais reiškiama vidinė žmogaus būsena. A. Vienažindžio rinkinio Dainos (1894) eilėraščiai priartėję prie asmeninių išgyvenimų, eilučių ryšį lemia psichologinės būsenos perteikimas. Lietuvių lyrikos klasikiniai pavyzdžiai – Maironio eilėraščiai (rinkinys Pavasario balsai 1895), jiems būdinga vidinis monologas, emocingumas, tautos laisvės ir žmogaus tobulumo idealai. Maironis įtvirtino emocingą poetinę kalbą ir kompoziciją, jausminis atvirumas tapo būdingu lietuvių lyrikos bruožu. L. Gira davė pradžią dainiškajam lietuvių lyrikos stiliui (rinkinys Dul dul dūdelė 1909), jam būdinga deminutyvai, epitetai, pakartojimai. B. Sruoga (rinkinys Saulė ir smiltys 1920) dainiškąją frazę sujungė su moderniajai Europos lyrikai būdingu emociniu šūksniu, fragmentiška kompozicija. J. Janonio (rinkinys Eilės 1918) lyrikoje vyravo socialinis konfliktas ir revoliucinės idėjos. M. Gustaitis (rinkinys Tėvynės ašaros 1914), V. Mykolaitis-Putinas (rinkinys Raštai 1921, Tarp dviejų aušrų 1927) rėmėsi simbolizmo estetika, kūrė dramatiško turinio eilėraščio struktūrą, paremtą psichologinių būsenų priešpriešomis. K. Binkio rinkinyje Eilėraščiai (1920) yra jugendui būdingos estetikos bruožų, rinkinio 100 pavasarių (1923) lyrika avangardinė (ekspresionizmo, futurizmo, dadaizmo ir kitų krypčių stiliai). 20 a. pradžioje silabinę eilėdarą pakeitė silabotoninė eilėdara, sinkopis, lyrika įgijo įvairių žanrinių formų (daina, elegija, baladė, odė, epigrama, eilėraščių ciklas, lyrinė poema), paplito įvairių stilistinių tipų eilėraščiai. 20 a. 4 dešimtmetyje šalia neoromantizmo išpažintinės lyrikos (A. Miškinis, S. Nėris, B. Brazdžionis, J. Aistis) formavosi modernioji lyrika. Jai būdinga ironija, lyrinio subjekto kaukė, modernaus žmogaus vienatvė ir susvetimėjimas (H. Radausko estetizmas, vadinamoji elitinė literatūra, J. Aisčio pirmieji rinkiniai, kai kurie B. Brazdžionio tekstai). Žemininkų (V. Mačernio, B. Krivicko, K. Bradūno) lyrikai būdinga žmogaus būties įprasminimas žemėje. Nuo 3 dešimtmečio iki 20 a. pabaigos lyriką veikė egzistencializmas, jo bruožų yra išeivijos rašytojų kūryboje (A. Nykos-Niliūno, A. Mackaus, Liūnės Sutemos ir kitų); vyrauja vadinamoji neornamentuota kalba. Išeivijos lyrikoje ryšku 20 a. antros pusės pasaulinės lyrikos tendencijos.
Lietuvoje į oficialiąją lyriką naujų poetinių formų ir pasaulėvokos įnešė E. Mieželaitis (rinkinys Žvaigždžių papėdė 1959). 20 a. vidurio literatūra dar vadinama aukštuoju modernizmu, jam priskiriama hermetinė lyrika, jai svarbu forma, būdinga skeptiška pasaulėjauta, ontologinė kalba, polifoninis kalbėjimas (A. Nykos-Niliūno, T. Venclovos, V. P. Bložės, M. Martinaičio lyrikos rinkiniai). 7 dešimtmetyje susiklostė vadinamasis tylusis modernizmas (V. P. Bložė, S. Geda, M. Martinaitis, J. Vaičiūnaitė ir kiti), ėmė ryškėti postmodernizmo bruožai. SSRS okupacijos laikotarpiu pereita prie verlibro, paplito asociacijų jungtys, vadinamoji ezopinė kalba, išliko ir tradiciniai bruožai – dainiškumas, meditacinės intonacijos. Ryšiai su nykstančiu kaimu skatino dainingumą (P. Širvys, J. Degutytė, Just. Marcinkevičius, A. Maldonis, M. Martinaitis, J. Strielkūnas, J. Juškaitis, E. A. Puišytė-Grigaliūnienė), sąlytis su šiuolaikiniu miestu – trūkčiojantį ritmą, polifoninį kalbėjimą, kasdienybės realijų supoetinimą (J. Vaičiūnaitė, V. P. Bložė, V. Šimkus, A. Baltakis), eilėraščiams būdinga šnekamosios kalbos intonacijos, prozos leksika ir sintaksė (A. Žukausko rinkinys Sangrąžos 1973). Į lietuvių kalbą išversta moderniosios pasaulinės poezijos (W. Whitmano, P. Nerudos, R. M. Rilke’s, J. Bobrowskio, P. Celano knygos). 10 dešimtmetyje padaugėjo refleksijos ir rytietiškų motyvų (D. Kajoko kūryba). Jaunesnės kartos poetai suprozino poetinę kalbą, naudojo siurrealistinę ir koliažinę kompozicijos technikas, vaizdavo būties ir buities paradoksus (S. Parulskio, G. Grajausko, R. Kmitos rinkiniai). Postmodernizmo estetika įteisino stilių kontaminaciją, improvizaciją, siužetiškumą. Grynosios lyrikos tradiciją tęsia A. A. Jonynas, A. Marčėnas (rinkinys Pasauliai 2004), M. Burokas (Būsenos 2005), K. Navakas (Atspėtos fleitos 2006), R. Stankevičius (Tylos matavimo vienetai 2006) ir kiti.
L: V. Kubilius XX amžiaus lietuvių lyrika Vilnius 1982; D. Satkauskytė Lietuvių poezijos kalbinė savimonė Vilnius 1996; A. Peluritytė Lietuvių lyrikos tradicija Vilnius 2003, Senieji mitai, naujieji pasakojimai: Apie naujausią lietuvių literatūrą Vilnius 2006; V. Daujotytė Mažoji lyrikos teorija Vilnius 2005; R. Tūtlytė Išliekanti lyrika: XX amžiaus lietuvių poezijos vidinių struktūrų kaita Vilnius 2006; H. Friedrich Die Struktur der modernen Lyrik Hamburg 1956.
2271