Maču Pikču

Mãču Pkču (isp. Machu Picchu, kečujų k. Machu Pikchu), senovės inkų miestas Peru, Andų Rytų Kordiljeros kalnuose, Urubambos slėnyje, 2400 m aukštyje virš jūros lygio.

Maču Pikču

Pavadintas pagal greta esančią kalnų viršūnę. Pastatytas apie 1450, apleistas apie 1532. Buvo religinis centras arba inkų valdovo asmeninis miestas, žinios apie Maču Pikču laikytos paslaptyje. Miesto plotas 13 km², jį sudaro 140 pastatų: šventovių, gyvenamųjų pastatų; išliko fontanų, pirčių ir vandentiekio sistemos liekanos, terasos.

1981 Maču Pikču ir jo apylinkės paskelbtos Peru nacionaline šventove, nuo 1983 – pasaulio paveldo vertybė. Svarbiausias Peru turistinis objektas (1,27 mln. turistų, 2018). Dėl didelių turistų srautų, ir žemės drebėjimų sukeltų pavojų Peru vyriausybė riboja lankytojų skaičių, uždrausta prie Maču Pikču priartėti ekologiškai pavojingam transportui.

Architektūra

Archeologai skirsto Maču Pikču į 3 dalis: šventąją, gyvenamąją, diduomenės ir žynių. Išliko inkų tradicinių architektūros statinių: Intihuana (Saulės laikrodis), Saulės šventykla, Trijų langų šventykla, pagrindinė šventykla, Kondoro šventykla, Saulės vartai, sargybos bokštas, laidojimo uola. Diduomenės kvartale išliko amautų (išminčių) rezidencija, princesių gyvenamosios patalpos, mauzoliejus, inkų nutiestas kelias. Spėjama, kad mieste gyveno apie 1200 žm., daugiausia – moterys ir žyniai. Namai plokščiais stogais, trapecijos formos durimis, dažnai 2 aukštų – į antrąjį kopiama kopėčiomis. Statyboms naudoti akmens luitai (kai kurie jų turi 30 kampų), apdoroti bronziniais įrankiais. Statiniai sumaniai įkomponuoti į aplinką. Aplink miestą gyveno žemdirbiai, jie dirbtinėse terasose augino bulves, kukurūzus, daržoves, joms laistyti naudojo dirbtinį drėkinimą.

Archeologiniai tyrinėjimai

Per 1911 kasinėjimus Maču Pikču atrado Jungtinių Amerikos Valstijų Yale’io universiteto istorikas H. Binghamas. Radiniai (apie 4000, tarp jų mumijos, keramikos dirbiniai, kaulai) buvo perduoti Yale’io universitetui (2007 grąžino Peru). 1934 buvo aptvarkyti griuvėsiai. Po 1950 žemės drebėjimo ištirta ir atstatyta daug pastatų. 1955–58 E. Cabada (Peru) atkasė ir atkūrė Trijų langų šventyklą. 1974 tyrinėjimus vykdė archeologas J. L. Lorenzo (Meksika). 1975 įsteigtas specialus padalinys, kuris vykdė miesto tyrinėjimo ir restauravimo darbus.

2271