Madagaskãro istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Manoma, žmonės Madagaskaro saloje apsigyveno vėlyvajame paleolite. Pirmieji salos gyventojai, tikėtina, buvo išeiviai iš Pietryčių Afrikos. Jie 10 a. pr. Kr.–10 a. sumišo su persikėlėliais iš Pietryčių Azijos (indoneziečiais, polineziečiais, melaneziečiais). Manoma, taip susidarė malagasių tauta. Vėliau į salą atsikėlė arabų ir bantų iš Afrikos rytinių pakrančių. 16 a. salos vidurinėje dalyje mernai ir kitos gentys įkūrė Merinos valstybę. Nuo 16 a. į salą skverbėsi europiečiai (pirmiausia portugalai). 1642 ją nesėkmingai mėgino užvaldyti prancūzai; 1674 jie buvo išvyti, bet rytinėje pakrantėje liko jų įkurti prekybos punktai.
Radama I (aiejus, 1905, dailininkas Philippe-Auguste Ramanankirahina)
Radamos II karūnacija (19 a. graviūra)
1787–1810 Meriną valdė karalius Adrianampoinimerina; jo sūnus Radama I (1810–28) į centralizuotą Malagasijos, arba Madagaskaro, karalystę suvienijo kita saloje 16–17 a. susikūrusia valstybėles. Radama I, remdamasis britais, susilpnino prancūzų įtaką. Didžiosios Britanijos karininkai apmokė Madagaskaro karalystės kariuomenę, misionieriai steigė mokyklas, skleidė krikščionybę. Radamai I mirus 1828 pradėtos naujovės buvo panaikintos, misionieriai persekiojami, ryšiai su britais nutraukti. Valdant karaliui Radamai II (1861–63) vėl sustiprėjo prancūzų įtaka. Prancūzams palankų Radamą II nužudė konservatyvūs dvariškiai, nepritariantys jo įgyvendinamoms naujovėms. Po Radamos II mirties prasidėjo karinių susirėmimų su prancūzais laikotarpis. Jis baigėsi po Madagaskaro karų (1883–85 ir 1894–95).
Kolonijinis laikotarpis
1895 karalienė Ranavalona III buvo nugalėta, karalystės sostinė Antananaryvas užimtas. Madagaskaras paskelbtas Prancūzijos protektoratu, 1896 – kolonija; Ranavalona III buvo ištremta į Alžyrą, monarchija panaikinta. Kolonistai iš vietos gyventojų atėmė apie 10 mln. ha derlingų žemių ir miškų, įvedė priverčiamuosius darbus. Madagaskaras tapo žemės ūkio žaliavų Prancūzijai tiekėju; ilgainiui didėjo vietos gyventojų nepasitenkinimas. 1916 buvo uždrausta slapta veikianti nacionalinė bendrija, jos nariai įkalinti. Per II pasaulinį karą Didžiosios Britanijos vyriausybė, baimindamasi, kad Vokietijos nugalėtos Prancūzijos koloniją gali užvaldyti Japonija, 1942 į Madagaskarą pasiuntė ekspedicines pajėgas.
Po II pasaulinio karo plito antikolonijinės nuotaikos, 1946 susikūrė pirmoji politinė organizacija – Malagasių atsinaujinimo demokratinis judėjimas (Mouvement Démocratique de la Rénovation Malgache). Pagal 1946 Prancūzijos konstituciją Madagaskaras tapo užjūrio teritorija; buvo įsteigtas ribotas teises turintis Įstatymų leidžiamasis susirinkimas. 1947–48 vyko antikolonijinis sukilimas. Kolonistai jį numalšino, bet po sukilimo ėmė gerinti salos ūkinę padėtį. 6 dešimtmetyje Prancūzijos vyriausybė saloje skatino savivaldos plėtrą. Įsikūrė nepriklausomybės reikalaujančių partijų. Įtakingiausia tapo Socialdemokratų partija (įkurta 1956). Per 1951, 1952, 1957 Įstatymų leidžiamojo susirinkimo rinkimus daugumą gavo Madagaskaro nepriklausomybės laipsniško įgijimo šalininkai. 1958 šalis buvo paskelbta Malagasijos autonomine respublika, priklausančia Prancūzijos Sandraugai.
Nepriklausomybės laikai
1960 06 26 paskelbta nepriklausoma Malagasijos respublika. Prezidentu tapo socialdemokratų partijos vadovas P. Tsiranana. Šalies suverenumą ribojo su Prancūzija sudarytos nelygiateisės karinės ir ekonominės sutartys. Prancūzijai leista saloje turėti karinių bazių. Pirmajam nepriklausomybės dešimtmečiui būdingas politinis stabilumas. 1972 pradžioje P. Tsiranana vėl laimėjo prezidento rinkimus. 1972 pavasarį dėl ekonominės priklausomybės nuo buvusios metropolijos, nemokėjimo vadovauti ir tvarkyti šalies ūkį valstybę ištiko ekonominis nuosmukis, kuris sukėlė vidaus neramumų. P. Tsiranana buvo priverstas perduoti valdžią generolui G. Ramanantsoa. Jo vyriausybė panaikino nelygiateises sutartis su Prancūzija; buvo išvesta jos kariuomenė. 1975 pradžioje kariškiai nušalino G. Ramanantsoą nuo valdžios. 1975 06 valstybės vadovu (Aukščiausiosios revoliucinės tarybos pirmininku) tapo D. Ratsiraka (nuo 1975 12 prezidentas). Jis paskelbė vykdysiąs socialistinės krypties politiką.
P. Tsiranana (dešinėje) ir Prancūzijos prezidentas Ch. de Gaulleʼis (Paryžius, 1960)
Valstybė pavadinta Madagaskaro Demokratine Respublika; referendumas patvirtino socialistinės revoliucijos chartiją, skelbiančią visuomenės, kuri remiasi socializmo principais, kūrimą. 1976 įkurta Nacionalinio revoliucijos gynimo fronto partija (Front National pour la Défense de la Révolution). Įsigalėjo vienpartinė politinė sistema. Vyriausybė nacionalizavo bankus, užsieniečiams priklausančias bendroves, pradėjo žemės reformą, steigė kooperatyvus. Buvo vykdomos represijos, įtvirtinta cenzūra. 8 dešimtmečio pabaigoje–9 dešimtmetyje dėl ekonominių sunkumų, kilusių įgyvendinant socialistiniais principais paremtą ūkio politiką, vidaus padėtis tapo nestabili. 1977, 1980, 1982, 1990 mėginta įvykdyti perversmus. 1991 D. Ratsiraka dėl dažnų antivyriausybinių demonstracijų pažadėjo pradėti demokratines reformas; buvo sudaryta pereinamojo laikotarpio vyriausybė.
1991 priimta daugiapartinę politinę sistemą įtvirtinanti konstitucija. 1993 D. Ratsiraka įkūrė Ekonominio ir socialinio atgimimo avangardo partiją (Avant-gardes pour le Redressement Économique et Social). 1993 prezidento rinkimus laimėjo opozicijos lyderis A. Zafy. Pereinamasis iš karinio režimo į civilinį valdymą laikotarpis pasižymėjo D. Ratsirakai lojalių kariškių priešiškumu naujajai valdžiai. 1996 A. Zafy, parlamentui grasinant apkalta dėl konstitucijos pažeidimų ir prezidento valdžios įgaliojimų viršijimo, atsistatydino. Prezidentu išrinktas D. Ratsiraka. 2000 pradžioje dėl liūčių ir ciklonų kilus potvyniams be pastogės liko apie 40 000 žmonių, keli šimtai mirė per choleros epidemiją; žuvo daugybė galvijų, buvo sunaikinti dideli vanilių pasėlių plotai; tai lėmė didelius ekonominius sunkumus.
2001 12 prezidento rinkimus vėl laimėjo D. Ratsiraka. Dėl ginčytinų rinkimų rezultatų jo varžovas M. Ravalomanana (Antananaryvo meras) 2002 01 surengė visuotinį streiką, pasiskelbė prezidentu, sudarė vyriausybę. Antananaryve prasidėjus M. Ravalomananos ir D. Ratsirakos šalininkų gatvių susirėmimams, D. Ratsiraka, remiamas kaimo ir pajūrio vietovių gyventojų, sostinėje įvedė karinę padėtį. 2002 06 Prancūzijos vyriausybei M. Ravalomananą pripažinus teisėtu Madagaskaro prezidentu, D. Ratsiraka iš šalies išvyko į Prancūziją; 6 mėnesius trukęs pilietinis karas baigėsi.
2006 prezidentu išrinktas M. Ravalomanana paskelbė sparčių ir ilgalaikių socialinių ir ekonominių reformų programą, pradėjo kovą su korupcija, bet 2009 03 po antivyriausybinių protestų buvo nuverstas. 2009–14 Aukščiausiosios pereinamosios administracijos pirmininkas (valstybės vadovas) buvo Andry Nirina Rajoelina. 2013 12 per visuotinius rinkimus prezidentu išrinkus H. Rajaonarimampianiną sugrįžta prie konstitucinio valdymo. 2018 12 prezidentu išrinktas Andry Nirina Rajoelina (eina pareigas nuo 2019 01).
Jungtinių Tautų (1960), Afrikos Sąjungos (1963), Pietų Afrikos plėtros bendrijos (2005; 2009–14 veikla sustabdyta) narys.
L: H. Deschamps Histoire de Madagascar Paris 1972; M. Brown Madagascar Rediscovered: A History from Early Times to Independence London 1978; R. Kent Madagascar in History: Essays from the 1970s Albany 1979; M. Covell Madagascar London 1987.
1489
2271
Madagaskaro konstitucinė santvarka
Madagaskaro partijos ir profsąjungos