mahdistų sukilimas

mahdstų sukilmas, Rytų Sudano tautų sukilimas prieš Egipto ir Didžiosios Britanijos valdžią (1881–98). Vadovavo 1881 Mahdžiu (musulmonų mesiju) pasiskelbęs Muchammadas Achmadas. Prasidėjo Kordofane ir iš karto įgijo religinį pobūdį. 1881–85 sukilėliai laimėjo kelias pergales (1883 11 sumušė Didžiosios Britanijos kariuomenę, 1885 01 užėmė Chartumą; čia žuvo Didžiosios Britanijos Sudano gubernatorius Ch. G. Gordonas). Nemažai Didžiosios Britanijos ir Egipto kariuomenės karininkų ir kareivių arabų prisidėjo prie sukilėlių. Pietų Sudane sukilo nilotai. 1885 užvaldę beveik visą dabartinę Sudano teritoriją (išskyrus Suakiną, buvusį Didžiosios Britanijos valdžioje), mahdistai įkūrė teokratinę valstybę. 1885 Muchammadui Achmadui mirus valstybei vadovauti ėmė Abd Alahas ibn Muchamedas. Jo padėjėjai buvo 4 kalifai, kuriems buvo pavaldūs emyrai – provincijų valdytojai. Per karus su Etiopija ir Egiptu mahdistai išplėtė valstybę. Valstybėje sparčiai klostėsi naujas valdantysis visuomenės sluoksnis, dėl to kilo socialinių prieštaravimų ir gentinių nesutarimų. Didžioji Britanija organizavo Sudano blokadą iš jūros. Per kelis mūšius (1898 09 02 prie Omdurmano) Didžiosios Britanijos ir Egipto kariuomenė (vyriausiasis vadas H. H. Kitcheneris) mahdistus sumušė; mahdistų sukilimas buvo numalšintas. 1899 Sudanas paskelbtas bendra Didžiosios Britanijos ir Egipto valda (kondominiumu), faktiškai tapo Didžiosios Britanijos kolonija; iki 1899 11 vyko partizaninis karas.