makarõnikas (it. maccherone – makaronai), literatūros tekstas, dažniausiai eiliuotas kūrinys, parašytas derinant dviejų ar daugiau kalbų (dialektų, tarmių) elementus. Kalbos vartojamos lygiomis teisėmis, todėl kūriniai su svetimos kalbos intarpais (pvz., refrenais) makaronikais nelaikomi. Skiriamos dvi makaronikų rūšys – skirtingų kalbų fragmentai jungiami nekeičiant tų kalbų ypatumų arba vienos kalbos formos keičiamos pagal kitos kalbos formų pavyzdį (pvz., prie italų, anglų, vokiečių ar lenkų kalbos žodžių šaknų pridedamos lotynų kalbos galūnės, žodžiai kaitomi pagal lotynų kalbos gramatikos paradigmas).
Makaroniko terminas, manoma, atsirado Paduvoje 14 a. pabaigoje, kildinamas iš senosios italų kalbos žodžio, kuriuo buvo vadinami miltiniai leistinukai su riebiu padažu (tuo metu jie laikyti prastu, sunkiu valstietišku maistu). Žanriniu pavadinimu makaroniką pavertė italų poetas M. di Bartolomeo degli Odasi (žinomas kaip Tifi Odasi, apie 1450–92), kuris išleido lotynų kalbos ir italų kalbos kelių dialektų mišiniu parašytą burleskinę poemą Macaronea (1488 ar 1489). Poeto ir gausių jo sekėjų tikslas buvo pašiepti iškraipytą lotynų kalbą, kuria tuo metu puikavosi daugelis gydytojų, teisininkų, mokytojų, t. p. save išsilavinusiais laikančių žmonių. Žymiausias renesansinių makaronikų kūrėjas – mantujietis T. Folengo (slapyvardis M. Cocaius, 1491–1544), jo svarbiausias kūrinys – riterių romansus ir pseudoklasikinį akademinį stilių parodijuojanti lotynų kalbos ir italų kalbos kelių dialektų mišiniu parašyta komiška poema Baldus (1517); poema tapo vienu įkvėpimo šaltinių F. Rabelais. Aiškindamas makaroniko terminą T. Folengo savo eiles apibūdino kaip riebų, nemokšišką, kaimietišką mišinį iš miltų, sūrio ir sviesto. Dėl šių poetų įtakos makaroniku tradiciškai vadinamas humoristinis, burleskiško, satyrinio turinio eiliuotas kūrinys. Renesansinio makaroniko komiškas efektas sukuriamas, kai elitine laikoma lotynų kalba tarsi pažeminama, sąmoningai sudarkoma, jai suteikiamas tam tikras vietinis koloritas. Makaroninė poezija susiklostė ėmus formuotis Europos šalių literatūroms nacionalinėmis kalbomis – tokie eilėraščiai laikytini savitu kalbų lygybės pasireiškimu. Juos kūrė didelio humanitarinio išsilavinimo autoriai, todėl renesansiniuose makaronikuose nacionalinių kalbų intarpai įrašyti labai kruopščiai, laikantis besiformuojančių gramatinių normų, jie nelaužo klasikinės lotynų poetikos metrikos.
Makaroninė poezija iš Italijos paplito į Prancūziją, Vokietiją, Angliją. Sparčiai kito kūriniuose vartojamų kalbų santykis, pradėti rašyti eilėraščiai gimtąja kalba jai įprastais poetiniais metrais, gausiai įpinant žodžių kitomis kalbomis (pvz., anglų renesanso poetas J. Skeltonas, 1460–1529, rašė eiles anglų kalba su prancūzų ir lotynų kalbų elementais). Lenkų makaroninės poezijos pirmtakas – 16 a. poetas J. Kochanowskis.
Makaronikai Lietuvos literatūroje
Lietuvoje makaroniko žanro pradininku laikomas ispanų kilmės poetas P. Roizijus, išliko jo makaronikas Apie kelionę per Lietuvą – hegzametras, parašytas lotynų kalba su lenkų kalbos intarpais (prie žodžių lenkų kalba pridėtos lotynų kalbos galūnės), jame sarkastiškai pasakojama apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (manoma, baltarusių gyvenamų teritorijų) kaimo atsilikimą, purvą ir skurdą. 17–18 a. Lenkijoje makaroninė kūryba (tekstai lenkų kalba su lotynų kalbos intarpais) buvo populiari ir poezijoje, ir prozoje, daugiausia retorinėje. Didėjanti lenkų kalbos įtaka visose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės kultūrinio gyvenimo srityse lėmė makaroniko įsigalėjimą ir lietuvių raštijoje. G. Šimkevičius parašė pašiepiamą makaronišką prologą dramai Vytenis (pastatyta 17 a. pabaigoje), jame viršaičio ir kaimiečio dialogas parašytas darkyta lenkų kalba su lietuvių kalbos intarpais. Daugumai 17 a. antros pusės–18 a. lietuvių kalba rašiusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytojų būdingas makaroniškasis stilius, kurio pėdsakai žymu ir 19 a. pradžios literatūroje. Makaroniku gali būti laikomas A. Klemento Žaismingas laiškas kun. Babianskiui Kalėdų proga (parašytas apie 1808–10), sukomponuotas iš lenkų ir lietuvių kalbų elementų. Makaronikų yra ir 20 a. poetų satyriniuose eilėraščiuose (T. Tilvyčio ir kitų)
1131