makedonų kalba

makedònų kalbà, viena senovės Balkanų kalbų (indoeuropiečių kalbų šeima). Mirusi.

Paplitimas

Vartota pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Balkanų pusiasalyje egzistavusioje Makedonijos valstybėje (dabar Šiaurės Graikija ir Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija) gyvenusių makedonų. 5–2 a. pr. Kr. gyvavusios senosios Makedonijos valstybės gyventojų kalba, labiausiai paplitusi 4 a. pr. Kr. valdant Pilypui II ir jo sūnui Aleksandrui Makedoniečiui (jų valdymo laikotarpiu prestižine kalba tapo senoji graikų kalba).

Istorija

Iš pradžių makedonų kalba buvo artima kitoms senovės Balkanų kalboms (ilyrų, frigų, trakų), vėliau patyrė didelę senosios graikų kalbos įtaką. Tai davė pagrindą kai kuriems mokslininkams manyti, kad makedonų kalba yra senosios graikų kalbos tarmė (nors 5–4 a. pr. Kr. senovės graikai, pabrėždami savo skirtumą nuo makedonų, juos vadino barbarais).

Gramatikos ypatybės

Rekonstruojami makedonų kalbos 5 ilgieji ir trumpieji balsiai (i, u, e, o, a), dvibalsiai ir sonantai. Makedonų kalboje indoeuropiečių *b^h, *d^h, *g^h virto *b, *d, *g [β, δ, γ], kitaip nei senojoje graikų kalboje (indoeuropiečių *b^h, *d^h, *g^h > *p^h, *t^h, *k^h [φ, θ, χ]): senoji graikų φάσκωλος [p^háskōlos] ‘odinis maišas’, makedonų βάσκιοι [báskioi], senoji graikų θάνος [t^hános] ‘mirtis’, makedonų δάνος [dánοs], senoji graikų ’άχθος [ákhthos] ‘pjautuvas’, makedonų ’αγκαλίς [angkalís]. Morfologija beveik nežinoma, išliko tik kai kurios daiktavardžių ā, o ir priebalsinių kamienų formos. Helenizmo laikotarpiu prasidėjus Aleksandro Makedoniečio žygiams, makedonų kalba buvo išstumta bendrinės senosios graikų kalbos – koinė.

Raštas

Makedonų kalbos rašto paminklų neišliko, daugiausia žinoma iš glosų (apeliatyvų ir asmenvardžių, apie 150 žodžių), aptiktų senovės graikų šaltiniuose ir užrašytų graikų rašmenimis; dauguma jų surinkta Hesichijo Aleksandriečio graikų kalbos ir jos tarmių žodyne (apie 5 amžių).

1468