makòmas, uzbekų ir tadžikų liaudies ir profesionaliosios muzikos žanras, grindžiamas šašmakomu; instrumentinis vokalinis ciklas (siuita), sudarytas iš 20–40 atskirų dalių (kūrinių). Dalis vienija bendras tonas arba garsaeilis (kai kada ir viena, ir kita). Instrumentinę dalį sudaro įvairios apimties kūriniai, dažnai bendri visiems makomams: tasnif (tema), tardži (pakartojimas, pasikartojančių motyvų melodija), gardun (likimo netikėtumai), muchamas (penkiagubas), sakilj (sunkus). Kiekvienas toks kūrinys esti 7–10 epizodų. Vokalinė dalis būna 2 padalų. Pirmąją sudaro sarachbor (esmė), talkin (pranešimas), nasr (pergalė) ir jų ritminės atmainos; antrąją – talkina (daina), kašgarča (kašgariškoji usulė), sokinoma (bakchanališkoji daina) ir jų variacijos.
Makomą atlieka instrumentinis ansamblis (unisonu), solistai ir choras, kai kurios jo dalys (ufar, kašgarča, sakinoma) palydimos šokio. Makomas susiklostė viduramžiais liaudies muzikoje, vėliau juos kūrė profesionalūs muzikantai. Makomas atliekamas per iškilmes, šventes, vestuves.
1915