makroekonòmikos reguliãvimo teòrijos, ekonomikos mokslo teorijos, kurios nagrinėja šalies ūkio kaip visumos tvarkymą, keitimą (pagal tam tikrą rodiklį, procesą ar reiškinį), optimalaus veikimo nustatymą, tam tikros būsenos pasiekimą ir palaikymą. Parodo ekonomikos valdymo, kurio pagrindinis subjektas yra valstybė, būdą.
Makroekonomikos reguliavimo teorijų pagrindus padėjo J. M. Keynesas. Jis išdėstė ir pagrindė makroekonomikos, kaip mokslo, svarbiausius teiginius veikale Bendroji užimtumo, palūkanų ir pinigų teorija (The General Theory of Employment, Interest and Money 1936). 20 a. 6 dešimtmetyje susiformavęs ir 8–9 dešimtmečiais suklestėjęs monetarizmas (pradininkas M. Friedmanas) siekė netiesioginėmis priemonėmis (pinigų, bankų, užsienio, valiutos politika ir kita) reguliuoti makroekonomiką rinkos sąlygomis. Kaip reakcija į Didžiąją depresiją 1939–45 susiformavo neoliberalizmas (pradininkai L. H. von Misesas ir F. A. von Hayekas), propaguojantis laisvąją konkurenciją ūkinių procesų valstybinio reguliavimo sąlygomis. 20 a. 6 dešimtmetyje susiformavusi modifikuota keinsizmo teorija neokeinsizmas (žymiausi atstovai H. R. F. Harrodas ir E. D. Domaras) valstybinį reguliavimą rinkos sąlygomis pagrindė ilgalaikio ekonominio augimo teorijomis. Neoklasikinės sintezės teorija (žymiausi atstovai P. A. Samuelsonas, J. R. Hicksas, R. M. Solow, W. Leontiefas, M.‑F.‑Ch. Allais, G. Debreu) apėmė klasikinės, neoklasikinės ir keinsistinės teorijos pažiūras, mikroekonominę ir makroekonominę analizę, ūkio plėtrą vertino iš makroekonominių pozicijų ir pagal aplinkybes rekomendavo taikyti tiesiogines ar netiesiogines makroekonomikos reguliavimo priemones. 20 a. 7 dešimtmetyje atsiskyrusi neokeinsizmo kairioji srovė postkeinsizmas (J. V. Robinson, M. Kaleckis, N. Kaldoras, P. Sraffa, R. W. Cloweris, P. Davidsonas, A. H. Hansenas, S. Weintraubas, H. Minsky) rinkos ekonomikoje akcentuoja neapibrėžtumą, monopolijų reikšmę ir netobuląją konkurenciją, teigia, kad valstybė turi vykdyti tam tikrą pajamų politiką stengdamasi subalansuoti paskirstymo sferą, siekia keinsizmui suteikti demokratinę kryptį. Neokonservatizmas (M. Friedmanas, W. Euckenas) sujungė monetarizmo, neoliberalizmo ir vadinamosios naujosios prancūzų mokyklos bendras pažiūras į rinką, konkurenciją kaip šalies ekonomiką reguliuojančias priemones, valstybę vertino kaip būtiną priemonę, kuri garantuoja laisvę rinkos mechanizmui ir sukuria jam taisykles bei rinkos infrastruktūrą. Makroekonomiką reguliuoti siūlė taikant netiesioginį valstybinį reguliavimą, selektyvią ūkio struktūrinę politiką, mokslinės techninės ir eksperimentinės plėtros politiką. Socialinio institucionalizmo teorijos (R. C. F. Aronas, J. K. Galbraithas, D. Bellas, A. Toffleris, R. L. Heilbroneris, P. F. Druckeris) apima įvairias koncepcijas, tarp kurių svarbiausios: industrinės visuomenės teorija (susiformavo 19 a. pradžioje ir klestėjo iki 20 a. 6 dešimtmečio) ir poindustrinės visuomenės teorija (susiformavo 20 a. 6 dešimtmetyje). Šios teorijos siekia spręsti ekologines, ribotų išteklių, ginklavimosi, biurokratizmo problemas, ekonomikos plėtros svarbiausiu veiksniu laiko mokslą, techniką ir planavimą.
2708