malónė, katalikų teologijoje Dievo laisvai ir nepelnytai žmogui rodomas palankumas ir šio palankumo, kuriuo Dievas pats save atiduoda žmogui, poveikis. Malonės padarinys – maloninga Dievo ir žmogaus bendrystė. Žmogus, kaip Dievo kūrinys (Pr 1, 26), Dievo yra kviečiamas laisvai ir sąmoningai dalyvauti Dievo plane, raginamas atsiliepti į šį kvietimą. Dievas nori, kad žmogus dalyvautų jo džiaugsme ir kviečia į bendrystę su savimi, į antgamtinio gyvenimo patyrimą dar šiame gyvenime. Dievas žmogui dovanoja save teikdamas savo dieviškąjį gyvenimą – žmogus yra Dievo pažintas iš anksto, išrinktas, pašauktas, nulemtas (predestinacija). Dievas yra išsirinkęs visus žmones ir nori, kad jie visi pasinaudotų jo teikiamomis malonėmis. Žmogus išganomas, kai dalyvauja Kristaus garbėje (2 Tes 2, 13–14), nes taip tampa Dievo vaiku, Dievo paveldėtoju kartu su Kristumi (Rom 8, 17); kad žmogus tai įvykdytų, būtinas jo asmeninis susitikimas su Kristumi ir buvimas jame. Kristus – pirminis Dievo Tėvo ženklas, miręs ir prisikėlęs, esantis erdvėje ir laike, veikia Bažnyčioje, tikinčiųjų bendruomenėje, kuri tampa ypatinga susitikimo su juo vieta, jo visuotiniu sakramentu. Ten Kristus lankosi įvairiais būdais: Bažnyčioje, kuri skelbia, vadovauja ir valdo Dievo tautą, kuri meldžiasi, vykdo gailestingumo darbus, teikia sakramentus ir aukoja eucharistinę auką. Šis glaudus ryšys užsimezga per tikėjimą, kuris teikia išganymą, išvadavimą iš nuodėmės ir dieviškąjį gyvenimą. Vienybė ir buvimas Kristuje įvyksta nuteisinimo momentu, kuris sutampa su krikštu (Gal 3, 27; Tit 3, 4–5; 1 Kor 1, 12), per jį žmogus pereina iš mirties į gyvenimą, iš tamsos į šviesą. Žmoguje apsigyvena Šventoji Dvasia ir pakeičia jį ontologiškai – jis atgimsta, tampa nauju kūriniu; taip galimas tolesnis malonės veikimas. Nuteisinančios malonės padariniai konkrečiai paliečia tikintįjį, nes Dievas nebeįskaito žmonėms nusikaltimų (2 Kor 5, 19), pašalina kaltes ir taip apvalo nusikaltusįjį. Dievas žmogų sutaikina su savimi padarydamas jį savo maloningumo ir meilės objektu, dvasiškai atgimdo, padaro nauju kūriniu (2 Kor 5, 17). Nuteisinimas yra pagrindas žmogui keistis – iš neteisiojo tapti teisiuoju, iš priešo – sūnumi ar draugu. Žmogus, kad ir darydamas gerus darbus, negali pats savo valia tapti nuteisintas, nuteisinimas kyla iš Dievo, kuris tai daro nepelnytai, bet reikalauja bendradarbiavimo. Žmogus pasirengia išganingam susitikimui su Kristumi per atsivertimą, kuris ateina per tikėjimą, iš čia – savo kalčių prisipažinimas, pagarba Dievui, nuoširdžios atgailos meilės darbai, vedantys Dievo link. Šie veiksmai veda iš nuodėmės ir blogio būsenos į nuteisinimą, kuris palaikomas malone ir nuolatine Dievo pagalba žmogui.
ST išdėstyta doktrina apie malonę, kuri atsiskleidžia istorijoje. ST apreikšta malonės yra 3 aspektų: Dievo Sandora su žmonėmis, išrinkimas ir nuteisinimas. Sandora (herbrajų kalba berit) – sąjunga, kuri buvo sudaroma senovės tautose tarp giminių nesant kraujo ryšio; tai laidavo gerus ryšius ir taiką. Sandora yra sakralaus pobūdžio susitarimas, lydimas priesaikos ir apeigų, iš kurių žymiausi – gyvulio nužudymas (hebr. karat berit – sukirsti sandorą) ir bendras valgymas. Visa žydų tautos istorija pažymėta Sandoros idėja, ypatingu ir glaudžiu Dievo ir Izraelio tautos sandoriu. Visuotinė Dievo Sandora su Nojumi simbolizuoja naują kūriniją (Pr 9, 1–17). ST t. p. pasakojama apie Dievo Sandorą su Abraomu, kuri paliudijama ritualinio aukojimo (Pr 15), apipjaustymo įsipareigojimu (Pr 16–17), ir Sandora su Izraeliu Sinajaus kalno papėdėje (Iš 19, Įst 5).
ST pranašai Sandorą skelbė kaip aktą, sudaromą iš vienos pusės, todėl ji įgavo išrinkimo pobūdį: aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta (Kun 26, 12) – taip Izraelis tapo išrinktąja Dievo tauta (Iš 6, 7; Ist 29, 12; Oz 2, 25), šventąja tauta ir kunigiškąja karalyste (Iš 19, 6), Jahvės nuosavybe (Iš 19, 5; Įst 7, 6; 14, 2; 26, 19; Ps 135, 4). Sandora imta suprasti kaip išrinkimo rezultatas. Išrinkimas reiškia turėjimą, intymumą, draugystę, tikrą privilegijuotą padėtį, nors ji ir neapsaugo nuo bausmių (Am 3, 2). Tautos išrinkimas nėra vykdomas dėl tautos nuopelnų (Iš 9, 5), bet Dievo teikiamas laisvai (Jer 18, 2–6). Tai Dievo meilės ir ištikimybės savo pažadui išraiška (Įst 4, 37; 7, 8; 10, 15). Sandora įpareigoja laikytis Dievo įstatymo, jos sulaužymas ir išrinkimo atmetimas, arba nuodėmė, gali būti panaikinta tik paties Dievo, kuris yra teisingumo šaltinis. Dievas nuteisina nusidėjėlį savo sprendimu, jeigu jis pripažįsta savo kaltes (Jer 14, 20) ir gailisi įžeidęs Dievą įsipareigodamas atsiversti (Jer 3, 14; Ez 18, 30–32; 33, 11–16). Išrinktoji tauta daug griežčiau įpareigojama laikytis moralinių nuostatų.
Jėzus paskelbė Naująją Sandorą, arba Dievo karalystę (Mt 4, 17; 12, 28; Lk 17, 21). Ši karalystė nėra apibrėžta erdvės ir laiko, ji yra eschatologinė – visiškai realizuosis laikų pabaigoje. Vidinis pasikeitimas kyla iš ypatingo žmogaus ryšio su Kristumi, todėl reikalingas atsivertimas (gr. – metanoia), t. y. atsiribojimas nuo visko – pinigų ir nuosavybės (Mt 6, 19–21. 24–34; Mk 10, 17–27), valdžios ir garbės (Mt 5, 39–41; Mk 10, 42–44), tėvų ir giminės (Lk 14, 26; Mt 10, 34–39) – kad taptume mažutėliais (Mt 5, 3; 18, 3–4). Norint išpildyti Dievo valią reikia tikėti į Dievą, būti jo vaikais, panėšėti į jį ir tapti tobuliems kaip jis (Mt 5, 48).
Mokymas apie malonę pirmą kartą oficialiai paskelbtas Kartaginos susirinkime (418). 531 popiežius Bonifacijus II patvirtino šv. Augustino mokymą apie malonę. Tridento susirinkime (1547), Pijaus XII enciklikoje Mystici Corporis (1943) ir Humani generis (1950), Vatikano II susirinkimo (1962–65) konstitucijoje Sacrosanctum Concilium (1963) ji traktuojama kaip laisva Dievo dovana, kuri padeda žmogui tapti Dievo vaiku, Šventosios Dvasios šventove, dieviškosios prigimties dalininku.
Protestantų teologijoje daugiausia reikšmės teikiama Dievo ir žmogaus ryšiui. Malonė apibūdinama kaip Dievo veikimas, jo geraširdiškumas ir palankumas žmogui. Jis atnaujinamas, nes su juo yra Kristus. Jei Dievas bendrauja su žmogumi, malonė yra Dievo meilės žmogui proveržis, radikaliai ir veiksmingai jį pakeičiantis. Malonė neatsiejama nuo jos dovanotojo, ji kuria naują Dievo ir žmogaus ryšį.
L: G. L. Müller Dogmatica cattolica Milano 1999.
2693