mandolina

mandolinà (it. mandolino), muzikos instrumentas – gnaibomasis chordofonas; aukščiausio diapazono maža trumpakaklė liutnia. Gnaiboma plektru.

Tipai

mandolina

Būna įvairių tipų: barokinė, neapolietiškoji, lombardiškoji, portugališkoji ir kitokia. Jos skiriasi stygų skaičiumi, derinimu, pavidalu. Šiuolaikinė vyraujanti neapolietiškoji mandolina turi 4 poras stygų, suderintų kvintomis (gg, d¹d¹, a¹a¹, e²e²). Garsas ryškus, skaidrus. Tipiškas garso išgavimo būdas – tremolo. Naudojama kaip solinis, ansamblių ir orkestrų instrumentas. Susiklostė mandolinų šeima: mandolina mandola, mandolina violončelė (it. mandocello), rečiau naudojama mandolina kontrabosas (it. mandobass). Mandolinų orkestras, vadinamas neapolietiškuoju, dažnai papildomas gitaromis ir styginiu kontrabosu.

Istorija

Terminas mandolino (it. maža mandola) atsirado 1634 Romoje (pirmasis pavartojo kardinolas F. Barbarini). Barokinė mandolina turėjo 4, 5 arba 6 poras stygų, suderintų tercija ir kvartomis (gg arba gg¹, hh, e¹e¹, a¹a¹, d²d², g²g²). Mandolinas savo kūriniuose naudojo kompozitoriai G. F. Händelis, W. A. Mozartas, J. N. Hummelis, A. E. M. Grétry, D. F. E. Auberas, A. Vivaldi, N. Paganini, L. van Beethovenas, G. Verdi, G. Mahleris ir kiti. Mandolinų padirbo A. Stradivari. Mandolina naudojama klasikiniam repertuarui, retkarčiais rokenrolui atlikti, bet dažniausiai Viduržemio jūros baseino regiono tautų liaudies ir country muzikoje.

Mandolina Lietuvoje

Lietuvoje mandolinos pradėjo plisti 19 a. pradžioje kaip namų muzikavimo instrumentas. Mandolinų pasitaikydavo styginių instrumentų ansambliuose ir kaimo kapelose. 1920–60 mandolinas dirbo meistras J. Žigavičius.

1860