mándžių kabos, Vakarų Afrikos gyventojų kalbos. Priskiriama apie 60–70 kalbų. Genealoginė priklausomybė nėra galutinai nustatyta. Mandžių kalbos priklauso Nigerio (Nigerio ir Kongo) kalbų makrošeimai. Kaip giminingų kalbų šeima išskirta ir pradėta tyrinėti 19 amžiuje.
Paplitimas
Mandžių kalbos vartojamos Bisau Gvinėjoje, Dramblio Kaulo Krante, Gambijoje, Gvinėjoje, Liberijoje, Malyje, Senegale, Siera Leonėje, Burkina Faso šiaurės vakarų ir pietrytinėje dalyje, Benino ir Nigerijos pasienio regionuose. Beveik visos kalbos neturi oficialaus statuso. Kalbančiųjų apie 30 mln. (21 a. pradžioje). Dažniausiai skiriamos trys mandžių kalbų šakos (yra daugiau kaip 10 skirstymo variantų): vakarų, rytų, samovų ir bobų. Prie vakarų mandžių kalbų šakos vidurio grupės skiriamos labiausiai ištyrinėtos mandingų kalbos (apie 20 mln. kalbančiųjų). Jos, kaip ir suahelių k., vartojamos ir etninių grupių tarpusavio bendravimui, verslui ir prekybai. Žinomiausios mandingų kalbos: bamanų, arba bambarų (2,8 mln. gimtoji, apie 8–10 mln. antroji k., Malyje turi oficialiosios regioninės kalbos statusą), diulų (1,5 mln. gimtoji, 4 mln. antroji), maninkų (daugiau kaip 2 mln.), mandinkų (1,2 mln.), malinkių (apie 1 mln.), hasonkų (200 000), kagorų (30 000). Prie vidurio grupės dar skiriamos susų (1,3 mln.), korankų (apie 300 000), konų (apie 200 000), vajų (apie 110 000) ir kitos kalbos. Vakarų šakos pietvakarių grupei priklauso kpelių (1 mln.), lomų (145 000), mendžių (1,6 mln. gimtoji, 2 mln. antroji; Siera Leonėje vartojama kaip lingua franca) ir kitos kalbos, šiaurės vakarų grupei – soninkių (1,1 mln.) ir keletas bozų pogrupio kalbų Malyje (apie 120 000). Rytų šakai priklauso pietryčių grupės danų (1,2 mln.), gurų (330 000), manų (250 000), turų (apie 60 000) ir kitos kalbos, rytų grupės bisų (500 000), sanų, arba samų (230 000), busų ir kjengų (apie 140 000) pogrupio kalbos. Prie samovų ir bobų kalbų šakos skiriamos retos kalbos, vartojamos Burkina Fase ir Malyje: bobų (apie 260 000), duunų (apie 70 000), dzuunų (apie 14 000), seekų (apie 20 000), bankų (apie 5000) ir kitos.
Istorija
Manoma, mandžių kalbos nuo kitų Nigerio kalbų atsiskyrė bene anksčiausiai. Jomis remiamasi rekonstruojant kitų Nigerio kalbų prokalbes. Dramblio Kaulo Kranto vakariniuose ir Gvinėjos pietrytiniuose regionuose vartojamų manų ir turų kalbų išlikusi senoji leksika. Mandžių kalbos yra toninės. Skiriamos stipriosios ir silpnosios žodžio pradžios priebalsių opozicijos. Mandžių kalbų prokalbei būdinga balsių harmonija išliko ne visose kalbose. Žodžiai ir formos sudaromi vartojant sufiksus. Būdingos dviskiemenės šakninės morfemos, skiemens struktūra dažniausiai CV(n). Neturi semantinių ir gramatinių klasių, būdingų kitoms Nigerio makrošeimos kalbų šeimoms. Vyrauja analitinės formos. Veiksmažodžio veikslas ir laikas, modalumas, poliarumas reiškiamas kumuliatyviais rodikliais (dažniausia tono ar subjektinio asmens įvardžio pakeitimu), einančiais po veiksnio ar tarinio. Žodžių tvarka sakinyje griežta (SOV).
Raštas
Nuo 19 a. vajų, vėliau lomų, mendžių, kpelių kalbų (Liberija, Siera Leonė) vartotas skiemeninis raštas plačiau nepaplito, išskyrus mandinkų (Gambija, Senegalas) ir susų kalbų vartojamą raštą, sukurtą arabų rašto pagrindu. Papildytas fonetiniais ženklais dėl istorinių priežasčių ir dėl to, kad šalių vyriausybių yra priimtas kaip kalbų oficialioji transkripcija, įsigalėjo mandingų kalbų lotyniškasis raštas. 1949 Gvinėjos rašytojas S. Kante sukūrė bendrą visoms mandžių kalboms ženklų raštą, pavadintą nko ‘aš sakau’. Kaip ir arabų rašto ženklai sujungiami, rašoma iš dešinės į kairę. Žymimi ir kalbos tonai. Iš pradžių naujojo rašto ženklai buvo pritaikyti maninkų kalbai ir vartojami Gvinėjoje, 1994–2005 – visoms mandžių kalboms. Susidarė ir bendrinė rašomoji kalba. Šia kalba ir raštu išleistas Koranas, leidžiami mokslo veikalai, žodynai, vadovėliai, grožinė literatūra, vietinė periodinė spauda. Daugiausia vartojamas Gvinėjoje, Dramblio Kaulo Krante ir Malyje.
85
mandingų kalbos