maoriai

maorių šokėjai Iloilo religijos ir kultūros festivalyje Dinagyang (Vakarų Visajų regionas, Filipinai, 2018 01 18)

mãoriai (savivardis māori), Polinezijos tauta. Gyvena Naujojoje Zelandijoje (734 200 žmonių, 2017 duomenys), Australijoje (142 107 žmonės, 2016 gyventojų surašymo duomenys), taip pat Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitur. Iš viso pasaulyje yra apie 900 000 maorių. Kaba maorių kalba, labai paplitusi anglų kalba. Tikintieji – protestantai (anglikonai, presbiterijonai, baptistai) ir katalikai, dalis maorių išsaugojo tradicinius tikėjimus (maorių religiniai judėjimai – Rangatu, Ratna, Pai Marire).

Gyvensena

Tradiciniai verslai – lydiminė žemdirbystė (batatai, kolokazijos, dioskorėjos), maisto rinkimas, medžioklė, žvejyba. Amatai: audimas (linas), pynimas, medžio drožyba, valčių skobimas, juvelyrika (kaulo ir nefrito dirbiniai; dar naudojama mėlynos perlamutrines spalvos paua kriauklės). Iki 19 amžiaus maoriai gyveno neapsaugotose gyvenvietėse (su pagrindine aikšte ir svarbiausiu pastatu – susirinkimų namu marae) arti vandens telkinių ar maisto išteklių (jas keisdavo apie 10 km atstumu priklausomai nuo derliaus sezoniškumo). Už 1–2 km nuo gyvenviečių statė įtvirtintus (grioviais ir tvoromis apjuostus) kaimus (pā), kuriuose slėpdavosi ištikus pavojui. Pastatai dvišlaičiai, dengti žole, gausiai puošti spalvotais medžio drožiniais. 21 amžiaus pradžioje dauguma maorių gyveno miestuose, perėmė europietiškąją gyvenseną. Gausu etnogenezės mitų. Garsūs maorių karo šokiai (haka), tatuiruotės (moko).

tradicinis maorių gyvenamasis namas (netoli Rotorua, Plenty įlankos regionas, Naujoji Zelandija)

Istorija

maoriai plaukia tradicine kanoja (waka) per Waitangi dienos šventę (Waitangi, Northlando regionas, Naujoji Zelandija, 2016 02 06)

Maorių protėviai į Naująją Zelandiją atsikėlė 8–12 amžiuje iš Rytų Polinezijos salų. Prieš kolonizaciją maoriai buvo labai išsivysčiusi neolitinė visuomenė, kuri rėmėsi šeimos (Whanau), klano (Hapu), genties (Iwi) struktūra. Nuo 17 amžiaus vidurio į Naująją Zelandiją užsukdavo vis daugiau europiečių laivų, dėl karų ir atvežtų ligų maorių gerokai sumažėjo. 1840 02 06 Didžiosios Britanijos atstovai ir maorių genčių vadai pasirašė Waitangi sutartį, kuri Naujojoje Zelandijoje įtvirtino britų valdžią, o maorių gentims turėjo garantuoti žemės nuosavybę ir autonomiją, bet 1840–1975 maoriai neteko 95,5 % turėtų žemių. Pasipriešinimas kolonizatoriams truko iki 1872 (vadinamieji maorių karai), maorių sumažėjo per pusę (1896 buvo apie 42 000 žmonių), iš esmės sužlugdyta jų socialinė struktūra. 1867 priimtas Maorių atstovavimo aktas Naujosios Zelandijos parlamente maoriams garantavo 4 vietas.

Nuo 19 amžiaus pabaigos kilo maorių atgimimo banga, susirūpinta išsaugoti tautą, kultūrą ir kalbą. 1973 Naujosios Zelandijos parlamentas ratifikavo Waitangi sutartį. 1986 įsteigtas Waitangi tribunolas (užsiima kolonizacijos žalos įvertinimu ir kompensacija). 1995 Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II atsiprašė maorių už kolonizatorių veiksmus ir pažadėjo sumokėti kompensaciją.

2271