Marciãlis, Márkas Valèrijus Marciãlis (Marcus Valerius Martialis) apie 40Bilbilė (Ispanija) 104?, romėnų poetas. 64 persikėlė į Romą, kūrė iš pradžių globojamas Senekų ir Lukanų šeimų, vėliau – kitų globėjų. Jam palankūs buvo imperatoriai Titas ir Domicianas. Romoje išleido didžiąją kūrybos dalį ir išgarsėjo. 98 grįžo į Ispaniją, išleido paskutinę epigramų knygą. Sukūrė 1557 epigramas. Trys pirmosios knygos (Reginių knyga / Liber spectaculorum, Dovanos / Xenia, Lauktuvės / Apophoreta) dar turi tradicinių epigramų bruožų (žymių statinių aprašymas, užrašai ant daiktų), kitose Dvylikoje epigramų knygų (Epigrammaton libri duodecim) vyrauja satyra; laikomas satyrinės epigramos žanro kūrėju. Marcialis tyčiojasi iš plepių, rajūnų, netikrų draugų, girtuoklių, šundaktarių, pagyrūnų, šykštuolių, ištvirkėlių, apgavikų, įkyruolių, slapūnų, bambeklių, pataikūnų, visažinių, palikimo medžiotojų. Pajuokiami senatoriai ir raiteliai, karininkai ir tarnautojai, amatininkai ir menininkai, mokslininkai ir senienų rinkėjai. Vaizduojamas šeimos gyvenimas, Romos miesto kasdienybės juokingosios pusės, žmonių silpnybės ir klaidos. Mintys dėstomos glaustai, aiškiai, efektingo sąmojo pasiekiama pasitelkus paradoksą, hiperboles, kalambūrus ir kitokį žodžių, gramatinių formų, retorinių figūrų žaismą. Pagrindiniai metrai: jambinis eleginis dvieilis, vienuolikaskiemenė eilutė, hegzametras. Marcialio sukurto satyrinio epigramos žanro ir jo išraiškos principus perėmė Europos literatūra.
273