Marcinkónys, kaimas Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje, 21 km į pietvakarius nuo Varėnos; seniūnijos, parapijos centras. 493 gyventojai (2021). Marcinkonys yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje. Kaimo vakariniu pakraščiu teka Grūda (Merkio intakas). Geležinkelis į Vilnių; geležinkelio stotis. Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. Paštas, laisvalaikio ir pramogų, lankytojų centrai, etnografinis ansamblis, biblioteka (1947). Etnografijos (įkurtas 1994), Čepkelių rezervato gamtos (1996) muziejai. Hitlerizmo aukų, Lietuvos partizanų kapinės. Drevėtos pušys – gamtos paminklai.
Marcinkonių herbas
Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia (apie 1880) Marcinkonyse (2023)
Architektūra
Pagal užimamą plotą vienas didžiausių kaimų Lietuvoje. Medinėje dvibokštėje neogotikinėje Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje (apie 1880) yra paveikslų (Šv. Rokas, apie 1710, Šv. Barbora 18 a., Šv. Pranciškus 19 a. pradžia), medinė skulptūra Nukryžiuotasis (19 a.), žalvarinis varpas (1805, išliejo J. S. Vėneris), ant bažnyčios – geležinis kryžius (20 a. pirma pusė). Bažnyčios šventorius aptvertas akmenų mūro tvora su Kryžiaus kelio 14 stočių (20 a. pradžia); šventoriuje – medinė varpinė, medinis kryžius su geležies elementais (1933).
Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia Marcinkonyse (apie 1880)
Marcinkonių geležinkelio stotis
1744
Istorija
1637 minima Marcinkonių miško žvalgų gyvenvietė – 8 kiemai. 1770 čia kaip Merkinės filija pastatyta medinė bažnyčia, 1777 įkurta parapija (veikė trumpai, atkurta 1921). 1838 buvo 37 kiemai. 19 a. antroje pusėje nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį aplink Marcinkonių stotį išsiplėtė gyvenvietė (20 a. antroje pusėje susijungė su kaimu). Dirbamosios žemės buvo mažai, gyventojai vertėsi miško darbais, amatais, nuo 19 a. pabaigos – rinko grybus ir spanguoles; surinktos gėrybės traukiniais buvo išvežamos ir į Sankt Peterburgą bei Varšuvą, dėl to Marcinkonyse apsigyveno žydų – prekybos tarpininkų. 1912 įsteigta grybų džiovinimo įmonėlė. Nuo 1896 čia buvo platinama draudžiamoji lietuviška spauda, dirbo daraktoriai. 1911 įkurtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Per I pasaulinį karą 1915 vokiečių okupacinės administracijos nurodymu medienai išvežti nuo Marcinkonių iki Katros upės nutiestas siaurasis geležinkelis (veikė iki 20 a. vidurio). 1920–39 Marcinkonys priklausė Lenkijos okupuotam Vilniaus kraštui. Lenkijos pasienio kariuomenė ir policija slopino lietuvybę – 1920 nukankino kunigą P. Raštutį, 1923 – dar 2 gyventojus, 1933 nugriovė ir išniekino lietuvių pastatytą kryžių. Veikė 2 (lenkų ir lietuvių) kooperatyvai.
1939–40 Marcinkonys priklausė Baltarusijos Sovietų Socialistinei Respublikai, 1940 08 03 tapo LSSR dalimi. 1941 09 nacių okupacinės valdžios įsakymu Marcinkonių miške netoli kaimo buvo nužudyta apie 600 Marcinkonių ir Varėnos žydų. Po II pasaulinio karo apylinkėse veikė Lietuvos partizanų Merkio rinktinės Marcinkonių batalionas; 1946 per jo kovotojų pasalą žuvo 3 Marcinkonių NKVD įgulos kareiviai ir 1 stribas. Sovietų valdžia 1940–41 ir 1944–53 ištrėmė 103 gyventojus. 1943–44 veikė pradinė, 1944–49 progimnazija, 1949–54 septynmetė, 1954–2001 vidurinė, 2001–20 pagrindinė mokykla. Sovietų okupacijos metais kaimas buvo apylinkės, 1952–90 – Marcinkonių miškų ūkio centras. 1971 susikūrė Marcinkonių etnografinis ansamblis. 1991 įsteigus Dzūkijos nacionalinį parką kaime įsikūrė jo direkcija. 2004 patvirtintas Marcinkonių herbas. Nuo 20 a. pabaigoje vėl suklestėjo miško gėrybių verslas. 21 a. pradžioje pradėta plėtoti kaimo turizmą. 1861 buvo 389, 1897 – 988, 1959 – 1217, 1970 – 1111, 1979 – 1080, 1989 – 835, 2001 – 765, 2011 – 640 gyventojų.
Marcinkonių panorama (2023)
sodyba Marcinkonyse
2974