mármuras (lot. marmor < gr. marmaros – blizgantis akmuo), metamorfinė karbonatinė uoliena, susidariusi iš kalcito, dolomito ir kitų karbonatų per šių uolienų metamorfizmą. Marmuras turi daug grafito, hematito, amfibolų, piroksenų, olivino ir kitų mineralų, susidariusių iš pirminės nuosėdinės karbonatinės uolienos priemaišų jai persikristalizuojant. Marmuras būna įvairių spalvų (baltas, pilkas, rausvas, žalsvas, raštuotas) ir grūdėtumo, vienalytės, dėmėtos, juostuotos tekstūros. Marmuras daugiausia paplitęs blokiniuose ir raukšliniuose kalnuose (Urale, Alpėse, Kaukaze), t. p. metamorfinių uolienų storymėse, kuriose sudaro atskirus, dažnai deformuotus (dėl marmuro plastiškumo) sluoksnius. Marmuras naudojamas statyboje, apdailai, meno dirbiniams (skulptūroms), popieriaus pramonėje, metalurgijoje ir kitur. Lietuvoje marmuro yra kristaliniame pamate prie Varėnos, Lazdijų.
marmuras
2916
Marmuras skulptūroje
Skulptūroje dėl plastiškumo, tvirtumo, spalvinės ir faktūrinės paviršių įvairovės marmuras nuo seno buvo pagrindinė medžiaga. Marmuras apdirbamas nereikalingus tūrius nukalant kaltu, vėliau šlifuojamas, iškalinėjamas. Dažniausiai naudojamas baltasis marmuras; Europoje populiariausias Italijos, Carraros, Azijoje – Pekino baltasis.
Michelangelo. Pieta Šv. Petro bazilikoje Vatikane (marmuras, 1499)
Jau Kretos‑Mikėnų kultūroje kurtos marmurinės skulptūros, daugiausia moterų figūros; jų rasta nuo kelių dešimčių centimetrų iki žmogaus dydžio. Dėl iškalto marmuro matinio paviršiaus efekto, primenančio žmogaus odą, jį pamėgo senovės Graikijos ir Romos skulptoriai. Buvo kuriamos daugiausia dievų, herojų skulptūros, helenizmo laikotarpiu – antkapiniai paminklai, reljefais dekoruotos šventyklos. Senovės Romoje greta paminklinės, kulto, antkapinės ir dekoratyvinės skulptūros susiklostė skulptūrinio portreto žanras; buvo ištobulintas marmuro apdirbimo, smulkių detalių išgavimo būdas. Renesanso laikotarpiu skulptūroje paplito viduramžiams nebūdingi biustai, aukštintas antikos palikimas. 19 a. pabaigoje marmuro savybių galimybes (neapdorotas, grublėtas paviršius, šviesos ir šešėlių efektai) išradingai naudojo impresionistai (A. Rodinas), 20 a. – modernistai.
Lietuvoje marmuras dėl savo brangumo, sunkaus gabenimo nebuvo dažna ir populiari medžiaga. 20 a. antroje pusėje skulptūrų iš marmuro sukūrė K. Jaroševaitė, V. Krutinis, R. Kvintas, A. Pajuodis, K. Švažas ir kiti. M. Navakas marmurą naudoja instaliacijoms.
2967