marontų ãpeigos, unitų Antiochijos maronitų patriarchato apeigos. Priklauso Rytų apeigų liturgijos tradicijos Antiochijos apeigų grupei. 7–13 a. maronitų apeigose įsitvirtino išplėtota Dieviškosios liturgijos dalis iki anaforos ir nemaža elementų iš vienuolynų apeigų, t. p. išliko kai kurie judaizmo elementai. 13–18 a. maronitų apeigos iš lotynų apeigų perėmė liturginius drabužius, komuniją tik neraugintosios duonos pavidalu, rožinį, medalėlius, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultą ir kita. Nuo 1935 siekiama grąžinti tradicines maronitų apeigas formas, 1992 atnaujintas mišiolas (įvestas liturgijos šventimas dvasininkui stovint veidu į tikinčiuosius, epiklezė po konsekracijos, dalis tekstų aramėjų kalba, meldimasis iškėlus rankas, grąžinta nemaža iš buvusių 70 anaforų, išplėtotas Eucharistijos atnašų paruošimas ir kita).
Eucharistijos sakramentą, vadinamą Aukos slėpiniu, sudaro Liturgija iki anaforos (lotynų apeigose – Žodžio liturgija) ir Anaforos liturgija (lotynų apeigose – Eucharistijos liturgija). Eucharistijos šventimas paveiktas Šv. Jokūbo liturgijos, sirų apeigų ir lotynų apeigų; dažniausiai naudojama Romos, Dvylikos apaštalų, Šv. Jokūbo, Šv. Petro, Šv. Marono ir Pirmiau pašventintųjų atnašų liturgijos anaforos (1594 mišiole jų buvo 14). Sakramentai, vadinami šventaisiais slėpiniais, išlaikė sirų apeigų struktūrą. Krikštas teikiamas 8–12 d. po gimimo, kūdikis 3 kartus panardinamas į vandenį, patepamas aliejais ir apgaubiamas baltu drabužiu, ant galvos uždedamas vainikas, šlaunys perrišamos raiščiu (nuimamas po 7 d.; senovėje – septintaisiais gyvenimo metais, kartu atliekant iki 17 a. paplitusį apiplovimą). Sutvirtinimo sakramentas ir Pirmoji komunija teikiama 8 m. vaikams. Šventimų sakramento apeigose išliko tikinčiųjų šūksnis graikų kalba Aksios! (lietuviškai Veta!). Celibatas kunigams neprivalomas, bet patartinas, skyrybos draudžiamos; vyskupais konsekruojami tik vienuoliai. Prieš teikiant Santuokos sakramentą bažnyčioje švenčiamos sužieduotuvės, laiminami sužadėtinių drabužiai, žiedai ir patys sužadėtiniai (16 a. leistinas amžius buvo 7 m., vėliau – 14 m. vaikinams ir 12 m. merginoms), atliekamos rankų jungtuvės, Komunija teikiama vyno pavidalu iš vienos taurės; atsisakyta sužadėtinių patepimo aliejais ir egzorcizmo, į vainikavimo apeigas įtraukta stulos uždėjimas ir sužadėtuvių žiedų permovimas nuo dešinės rankos ant kairės. Į maronitų apeigas grąžintas Ligonių sakramento, kurį sudaro 7 veiksmai, teikimas. Kanoninių valandų, vadinamų tikinčiųjų malda, struktūra kaip ir Antiochijos apeigų kitų grupių. Liturginius metus (nuo 1606 naudojamas Grigaliaus kalendorius), prasidedančius 11 01, sudaro pradžia (2 sav.) ir 6 laikai: Kristaus Gimimo (6 sav.), Kristaus Apsireiškimo (6 sav.), gavėnios (7 sav.), Prisikėlimo (6 sav.; pažymimas tam tikromis ramybės apeigomis; Šventosios Dvasios atsiuntimas minimas Švč. Trejybei skiriamomis savitomis klūpojimo apeigomis), Sekminių (18 sav.) ir Šv. Kryžiaus atradimo (7 sav.). Yra specifinių švenčių, skirtų Maronui, 350 Bet Marono kankinių, Simonui Stulpininkui Senajam. Mirusieji minimi per gavėnią ir 3, 7, 9 bei 40 dieną po mirties. Pasninko dienos – visi trečiadieniai ir penktadieniai, 20 dienų iki Kalėdų, 14 – iki Šv. Petro ir Pauliaus šventės ir iki Švč. Mergelės Marijos Užmigimo iškilmių, t. p. Kristaus Apsireiškimo, Atsimainymo, Žengimo į dangų ir Šventosios Dvasios atsiuntimo, Šv. Kryžiaus atradimo ir Visų Šventųjų dienos išvakarėse.
Liturgijoje vartojamos sirų ir aram. kalbos, nuo 17 a. ir arabų. Liturginės knygos: mišiolas, Apaštalų laiškų skaitiniai, diakonikas (diakono ir tikinčiųjų maldos), apeigynas, brevijorius, sinaksarijus (šventųjų gyvenimai), pontifikalas, laidotuvių apeigynas. Liturginiai drabužiai panašūs į sirų apeigų (felonijus, stula, juosta, antrankoviai) ir lotynų apeigų (arnotas, mitra); choristai dėvi priekyje atvirą apsiaustą su rankovėmis. Liturgijoje naudojami tradiciniai muzikos instrumentai – dvigubosios lėkštės, didžioji lėkštė, dvigubasis arba viengubasis metalinis pusrutulis bei metalinis diskas ir iš lotynų apeigų perimti vargonai, fisharmonija, varpai. Giesmių tekstai arabų kalba, melodijos – tradicine sirų, adaptuotos arba centonizuotos (derinančios įvairios melodikos elementus), t. p. kunigo, diakono, giedotojo improvizacijos.
Tradicinėje bažnytinėje architektūroje didysis altorius atgręžtas į rytus, bažnyčios pagrindinės durys – į vakarus. Choro vieta navos gale prie presbiterijos. Altorius atitrauktas nuo galinės sienos, už jo – vyskupo sostas.
2919