Kontrimáitė Marytė 1947 02 09Vilkaičiai (Žarėnų vlsč., Telšių apskr.) 2016 04 16Vilnius, lietuvių rašytoja, vertėja.
Marytė Kontrimaitė
1949 su šeima ištremta į Irkutsko sritį. Į Lietuvą grįžo 1955. 1970 baigė Vilniaus universitetą (lietuvių kalbą ir literatūrą). 1971–73 stažavo Jerevano universitete, studijavo armėnų kalbą ir literatūrą. 1974–80 dirbo Enciklopedijų redakcijoje, 1981–82 – LSSR valstybiniame televizijos ir radijo komitete, 1983–96 – savaitraščių Literatūra ir menas, Dienovidis, žurnalų Caritas, Moksleivis redakcijose. 1991 su kitais įsteigė dešiniosios pakraipos Lietuvos žurnalistų draugiją, 2008–11 jos pirmininkė. 1992 įsteigė organizaciją Lietuva–Armėnija, organizavo humanitarinę pagalbą Kalnų Karabachui. 1999–2002 Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir kultūros komiteto patarėja. 2002–14 dirbo Mokslo ir enciklopedijų leidybos centre (iki 2010 Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas).
Kūryba
Išleido poezijos rinkinius Kristalų atskalos (1971), Dienų veidai (1982), Palei pat gyvenimą (2003), poemą Mano vaikystės tėvynė (knygoje Amžino įšalo žemėje 1989). Poezijai būdinga laisva eilėdara, būties pilnatvės siekimas, vyrauja doroviniai motyvai. Iš armėnų kalbos į lietuvių kalbą išvertė G. Emino esė knygą Septynios giesmės apie Armėniją (1984), rinktinę Armėnų apysakos (1985), K. Simoniano apysaką Iki pasimatymo, Natanaeli! (1987), V. Pohosiano apysaką Baltų ėriukų vasara (1990), sudarė 20 a. armėnų poezijos rinktinę Akmuo ir šviesa (1982), išvertė A. Avakiano, H. Grigoriano, E. Militoniano, A. Parsanian, P. Sevako eilėraščių.
Apdovanojimai
S. Lozoraičio premija Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą (2012).
2271