mstymas, žmogaus pažintinė veikla – mintinės operacijos su simboliais ir ženklais, analizuojant sukauptas žinias ir ieškant to, kas nauja, esminga ir reikšminga. Mąstymas, kaip vienas svarbiausių sąmonės komponentų, yra galvos smegenų funkcija. Jo pagrindą sudaro nerviniai procesai (iradiacija, koncentracija, indukcija). Skiriamos svarbiausios mąstymo rūšys: veiksminis, vaizdinis ir sąvokinis mąstymas (mąstymo rūšys). Simbolį ar ženklą (piešinį, žodį), neturintį juo reiškiamo daikto konkrečių savybių, kaip signalą gali suvokti tik žmogus, turintis II (kalbinę) signalinę sistemą (gali atsieti nuo daiktų jų savybes, santykius, t. y. paversti juos abstrakcija, idealybe). Vien fiziologiškai paaiškinti mąstymo iš esmės negalima. Mąstymas, kaip dvasinės veiklos forma, yra susijęs ir sąveikauja su žmogaus praktine veikla. Pradinėse asmens raidos stadijose mąstymas neegzistuoja be praktinės veiklos ir atsiskiria nuo jos pamažu, įgyja savarankiškumo tik vėliau. Mąstymo procese išorinė praktinė veikla virsta vidine (interiorizacija): operacijas, kurias anksčiau atlikdavo su daiktais, dabar žmogus atlieka su jų idealiais analogais smegenyse, jos virsta mąstymo operacijomis. Mąstymas operuoja sąvokomis, kurios sudaro mąstymo pagrindinį turinį (jo medžiagą, rezultatus). Sąvokos formuojamos ir keičiamos atliekant įvairias mąstymo operacijas: analizės ir sintezės, lyginimo (nustatoma objektų panašumas ir skirtumas) ir skyrimo (nustatomas esminis mąstymo objektų skirtumas), abstrakcijos ir konkretizavimo (juo turi remtis abstrakcija, t. y. išsaugoti tą mintį, iš kurios kas nors atsiejama), apibendrinimo.
Mąstymas ir genetiškai, ir funkciškai susijęs su kalba. Ji yra mąstymo reguliavimo priemonė (net kai žmogus neturi konkretaus tikslo perduoti mąstymo rezultatų kitiems, pvz., sprendžia jam iškilusią problemą, jis mintis formuluoja naudodamasis vadinamąja vidine kalba). Bendraujant vieno žmogaus mąstymo rezultatai (žinios) perduodami kitam. Žinių (apibendrinimų) apie daiktų pasaulį ir apie patį uždavinių sprendimo procesą pagrindą sudaro sąlygos ir reikalavimai. Žmogus turi suprasti ir uždavinį priimti, t. y. jis turi būti suderintas su asmenybės poreikiais ir motyvais. Mąstymą skatina motyvai, kurie yra ne tik jo plėtojimo prielaidos, bet ir veiksniai, turintys įtakos jo produktyvumui. Mąstymui labai reikšmingos emocijos (jos lemia uždavinio sprendimo paieškas) ir tikslo susidarymas (poreikių virtimas realiu tikslu).
Su žmogaus elgesiu ir darbu tiesiogiai susijęs kasdieninis mąstymas, kuris padeda jam orientuotis pasaulyje. Mokslinio mąstymo tikslas yra sukurti teorinį pasaulio vaizdą. Jų skirtumas reliatyvus: praktiškai realizuotas mokslinis mąstymas prasiskverbia į kasdieninį mąstymą ir virsta žmogaus elgsenos reguliavimo priemone.
Mąstymą tiria kelios mokslo šakos: galimybes pažinti pasaulį, samprotavimo būdus – epistemologija, svarbiausias mąstymo formas (sąvoką, sprendimą, samprotavimą) – formalioji logika, su įvairių visuomenių socialine struktūra susijusią istorinę mąstymo raidą – sociologija, smegenų veiklos mechanizmų atliekamus mąstymo veiksmus – fiziologija, kompiuterių veikimo ir žmogaus mąstymo panašumus ir skirtumus – kibernetika.
Psichologinė mąstymo problematika radosi ir daugelį amžių plėtojosi filosofijoje. Kai kuriuos iki šiol svarbius klausimus suformulavo ir aiškino senovės gydytojai, gamtos mokslų atstovai. Filosofijoje mąstymo santykis su būtimi, prigimtis, kilmė, struktūra ir riba buvo aiškinama įvairiai. Pirmųjų svarstymų apie mąstymą yra idealistinės filosofijos pradininko Platono dialoguose Menonas, Teaitetas ir Valstybė, t. p. Aristotelio Antrojoje analitikoje ir veikale Apie sielą. Platonas teigė, kad žinojimas pagrįstas teisingais įsitikinimais, žinojimo objektas – amžinos ir nekintamos idėjos – egzistuoja visada. Aristotelio manymu, pažinimo pagrindas yra empirinis, protas pažįsta tikrovę tik juslėmis. Idealizmo atstovai mąstymą atskiria nuo būties, materijos, materializmo atstovai aiškina jį kaip tikrovės atspindėjimo formą. Materialistams metafizikams atspindėjimas yra pasyvus, veidrodinis. Iki 19 a. vidurio filosofai mąstymą aiškino daugiausia empiriškai (empirizmas) arba racionalistiškai (racionalizmas). Empirizmo atstovų teigimu, visos proto galios yra empirinės kilmės (pamatiniai įsitikinimai gaunami juslėmis), racionalizmo atstovai pripažino proto galioms dar ir savaiminę prigimtį, jų šaltiniu laikydami racionalią intuiciją. 19 a. pabaigoje natūralizmo atstovai mąstymo tyrinėjimus siejo su mokslo istorija, mokslo sociologija, žinojimo sociologija ir kognityvine psichologija. 20 a. pirmoje pusėje naują požiūrį į procesą pasiūlė fenomenologija. Jos atstovai mąstymą apibūdino kaip sąmonės veiksmų visumą, kuri aprašoma fenomenologiniu metodu. 20 a. antroje pusėje susiformavo įvairių natūralistinių mąstymo krypčių (evoliucinės, socialinės, antropologinės, kognityvinės pažinimo teorijos) su normatyvinės tradicijos atstovais.
Nuo 19 a. pabaigos daugelį filosofų aiškintų klausimų perėmė ir kitais būdais ėmė nagrinėti savarankiško mokslo statusą įgijusi psichologija. Pirmieji psichologijos teoretikai įtvirtino požiūrį, kad šis mokslas turi remtis gamtos mokslų metodologija. Įsigalėjo samprata, kad psichologija turi būti grindžiama empiriniais tyrimais. Objektyvumo kriterijus tapo svarbiausias, psichologijoje buvo pradėtas diegti laboratorinio eksperimento metodas. Tai gerokai nulėmė nagrinėjamų klausimų pobūdį ir juos aiškinančias teorijas, jų siaurumą, fragmentiškumą, ryšio su realiu gyvenimu trūkumą. Konkrečias empirinių tyrimų problemas ir gaunamus duomenis lėmė bendresnės tuo metu vyraujančios psichologijos paradigmos, kurios keletą kartų keitėsi. Sistemingiems eksperimento metodų tyrimams pradžią davė vokiečių psichologo ir filosofo W. Wundto įdiegtas introspekcijos metodas, kuriuo tikėtasi atskleisti sąmonės turinį ir ją sudarančius elementus sprendžiant uždavinį. Ištirta, kad sprendžiančiojo sąmonė nepajėgia fiksuoti tuo metu vykstančios psichikos dinamikos, todėl psichologija buvo priversta ieškoti kitų tyrimo būdų. 20 a. pirmoje pusėje biheiviorizmo krypties atstovai, remdamiesi pozityvistine filosofija, labai supaprastino mąstymo problematiką, pavertė mąstymą per bandymus ir klaidas išmokstamų reakcijų į aplinką rinkiniu. Geštaltpsichologijos atstovai (vokiečių psichologai K. Dunckeris, M. Wertheimeris), intensyviai tyrinėję problemų sprendimą, ėmė ieškoti būdų, kaip neatsiribojant nuo sąmonės reiškinių gauti tyrėjo analizei tinkamų empirinių duomenų. Analizuodami ir interpretuodami duomenis, kuriuose užregistruotas garsinis pateikto uždavinio sprendimas, jie bandė rekonstruoti vidinį sprendimo procesą atskleisdami tai, ko pats sprendžiantis uždavinį žmogus neįsisąmonina. 20 a. antroje pusėje susiformavusios kognityvinės psichologijos atstovai pasiūlė naują tyrimo paradigmą. Pasirinkta pagrindinė pažinimo, arba kognicijos, sąvoka buvo apibūdinta kaip informacijos priėmimas ir apdorojimas. Ji leido tyrėjams atsisakyti sunkiai apibrėžiamos mąstymo sąvokos, atsiriboti nuo asmenybės psichologinių, emocinių veiksnių, nuo kultūrinio ir socialinio konteksto, nuo filogenetinės ir ontogenetinės raidos įtakos. Tarp šitaip suprantamo žmogaus pažinimo ir kitų informacinių sistemų veiklos nebeliko esminių skirtumų, todėl atsirado galimybių plėtoti dirbtinio intelekto tyrimus, kurti žmogaus pažinimo funkcijas modeliuojančias kompiuterių programas. Svarbiausi tapo klausimai, kaip žmogaus psichikoje saugoma įvairaus sudėtingumo informacija ir kaip ja manipuliuojama sprendžiant įvairias, dažniausiai aiškiai apibrėžtas, problemas. Šie tyrimai labai prisidėjo kuriant žmogaus psichikos procesus imituojančias kompiuterių programas, bet vis labiau aiškėjo, kad jie nepaaiškina žmogaus, kaip kultūros subjekto ir kaip sąmonę turinčio biologinio individo, prasmingos veiklos. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje pradėta ieškoti kitų būdų, kurie padėtų atsakyti į šiuos klausimus. Viena kryptis – susidomėjimas neurologiniais tyrimais ir juos su psichologija bei kai kuriais kitais mokslais jungiančio bendro kognityvinio mokslo atsiradimas, kita – vadinamoji kultūrinė naratyvinė psichologija, artinanti psichologiją prie jos ištakų – filosofijos, ypač jos taikomų hermeneutinių ir fenomenologinių metodų. Šios krypties atstovai (rusų psichologas L. Vygotskis), pabrėždami socialinių ir kultūrinių veiksnių svarbą mąstymo istorinėje raidoje, koncentravosi į kalbą (minties formavimo ir formulavimo priemonę), siekė empirinių tyrimų lauką papildyti reikšmės ir prasmės kūrimo ir supratimo problemomis. Šios bendresnio pobūdžio psichologijos tendencijos veikia ir tradicinių mąstymo problemų nagrinėjimą. Nuo 20 a. pabaigos vyraujanti eklektinė psichologija (interakcionizmas), asimiliuodama įvairius teorinius požiūrius ir jais grindžiamus empirinius duomenis, pripažįsta, kad mąstymas yra vidinė, sąmoninga ir neįsisąmoninama, tiesioginiam stebėjimui neprieinama psichikos veikla, apimanti ir reproduktyvų, ir kūrybinį manipuliavimą psichikos dariniais, pvz., įvairių sensorinių modalumų ir įvairaus apibendrinimo laipsnio vaizdiniai, sąvokos, teiginiai, kognityvinės schemos, mintiniai modeliai ir kita.
Psichologijos tyrimų istorijoje (nuo 19 a. pabaigos) mąstymo sąvokos turinys vis dar neapibrėžtas ir suprantamas įvairiai: vieni tyrėjai jį išplečia teigdami, kad mąstymas yra kone visa žmogaus psichinė veikla, kiti susiaurina iki formalaus uždavinio sprendimo modelio. Dažnai mąstymas nusakomas išvardijant iš filosofijos perimtas ir skyrium empiriškai tyrinėjamas problemas (sąvokų formavimasis, samprotavimas, problemų sprendimas, sprendimų priėmimas, intelektinis funkcionavimas, kūrybingumas) ir manant, kad tai atskleidžia bendresnės mąstymo sąvokos turinį.
2496